Socialinės nelygybės ir struktūravimosi šiuolaikinėje visuomenėje sąsajos su šeiminėmis praktikomis

Abstract

Pranešimo tikslas – pristatyti teorinių prieigų, aiškinančių šeiminių praktikų sąsajas su nelygybe ir struktūravimusi šiuolaikinėje visuomenėje, analizės rezultatus. Socialinė nelygybė sukuria nesėkmes, kurios sąmoningai ar nesąmoningai perduodamos iš kartos į kartą. Vaikystėje augę sunkiomis arba labai sunkiomis materialinėmis sąlygomis, tikėtina, kad ir suaugę turės panašias, nepaisant valstybės institucijų vykdomų politikų bei nevyriausybinių organizacijų veiksmų (Kanopienė, Mikulionienė, Česnuitytė, 2015). Nelygybės pasekmės, ypač neigiamos (skurdas, socialinė atskirtis, stigmatizacija, socialinės įtampos, nesaugumas, kt.), skatina struktūravimosi pažinimą, kurio vienas iš pagrindinių šaltinių yra kasdienis žmonių gyvenimas. Anot P. Bourdieu (1992), kolektyvinę klasifikaciją lemia individualių klasifikacijų bei priskirtų ir / arba priskiriančių individualių strategijų apsijungimas. Tokiu būdu, atskiros socialinės grupės gyvena skirtingose, savitose, bet pastoviose ir savi-pakankamose realybėse. Kita vertus, pozicijas hierarchizuotoje visuomenėje lemia ekonominių, kultūrinių, socialinių ir simbolinių kapitalų kiekiai ir jų kompozicijos, o siekdamos išlaikyti valdomus kapitalus šeimos praktikuoja tam tikras strategijas (Bourdieu, 1998). Pagrindiniai tyrimo klausimai: kokios šeiminės praktikos ir kaip susijusios su socialinio statuso perdavimu iš kartos į kartą? Kokios šeiminės praktikos ir kaip susijusios su socialiniu mobilumu? Pagaliau, kaip šios sąsajos veikia makro-lygmenyje: palaiko socialinę nelygybę ar skatina poslinkius hierarchizuotoje visuomenės struktūroje? Pranešimas grindžiamas mokslinės literatūros analize.