Teisė į teisminę gynybą – reikšmingiausia romėnų privatinės materialinės teisės plėtojimo ir tobulinimo priemonė

Abstract

Pagrindinis šios publikacijos tikslas – atidžiau pažvelgti į teisę į teisminę gynybą kaip svarbiausią romėnų privatinės teisės plėtojimo, teisinio reguliavimo spragų šalinimo ir jo harmonizavimo su sparčiai kintančiu socialinių santykių turiniu priemonę. Ypatingą romėnų privatinei teisei būdingą ieškinį – naujų teisinio reguliavimo principų bei nuostatų kūrimą (teisėkūrą), kuri įgyvendinama teisės taikymo procese, o tiksliau išmaniai plečiant teisės į teisminę subjektinių teisių gynybą apimtį ir modifikuojant jos turinį, publikacijos autoriai sistemiškai aptaria kai kuriuos svarbius romėnų privatinės materialinės teisės institutus, kaip antai, bonitarinę nuosavybę, kai kurias teises į svetimus daiktus (hipoteką, emfiteuzę), pretorinį paveldėjimą, atstovavimą kaip materialinės ir proceso teisės institutą, kurie romėnų teisėje būtent ir susiformavo numatant atitinkamų faktiškai visuomenėje susiklostančių santykių procesinę gynybą. Dėmesys straipsnyje skiriamas ir procesinių priemonių, kurias romėnų pretoriai naudojo minėtiems tikslams, struktūrinėms ypatybėms atskleisti. Manytina, jog romėnų teisės praktika, pasireiškianti kaip teisėkūra, įgyvendinama vykdant jurisdikcinę veiklą, yra ir šiandien reikšmingas efektyvaus, operatyvaus ir racionalaus teisės plėtojimo, kurio dėka pozityvioji teisė įmanomai labiau atitinka bendrąjį teisingumo principą ir realius teisės subjektų poreikius, pavyzdys. Lietuvos teisės moksle toks diskursas yra naujas ir, manytina, svarbus ne tik romėnų teisės studijoms, bet taip pat atskleidžiantis ir šiandien aktualius, bet ne visuomet iki galo įvertintus teisės į teisminę teisių gynybą galimybių bei jos reikšmės aspektus.