Current Contents / Arts & Humanities

The present study analyzes the types of interrogative, such as yes/no questions, wh-questions, or alternative questions, and their semantic and pragmatic functions in a multilingual parallel corpus of spoken monologues extracted from the TED Talks transcripts in five languages: English, European Portuguese, Lithuanian, Bulgarian, and Hebrew. The corpus was developed with English as the pivot language, and the examples are aligned in all five languages based on the occurrence of an interrogative. To conduct this study, we designed an annotation scheme that harmonizes two parts of ISO 24617 – Part 8: Semantic relations and Part 2: Dialogue acts. This framework enabled us to determine the discourse relations that questions establish with the segments to which they are connected and that precede them and their communicative function. In our analysis, we observed that, despite the monologic nature of the corpus, interrogatives are very frequent and diversified across the five languages. Our findings also reveal that the questions are mostly used with a pragmatic function and that the range of discourse relations is less varied. Additionally, the analysis disclosed some pertinent differences between the five languages concerning the translation choices.

Si la perspective de la catastrophe peut vite faire sombrer dans le fatalisme ou la sidération, elle peut aussi devenir un puissant levier pour l’action, en poussant à envisager comme nécessaires des solutions jusqu’alors impossibles. C’est du moins ce que suggère Bergson dans Les Deux Sources de la morale et de la religion, avec le dilemme entre la société close et la société ouverte.

Discourse markers are highly polyfunctional, particularly in spoken settings. Because of their syntactic optionality, they are often omitted in translations, especially in the restricted space of subtitles such as the parallel transcripts of TED Talks. In this study, we combine discourse annotation and translation spotting to investigate English discourse markers, focusing on their functions, omission and translation equivalents in Czech, French, Hungarian and Lithuanian. In particular, we study them through the lens of underspecification, of which we distinguish one monolingual and two multilingual types. After making an inventory of all discourse markers in the dataset, we zoom in on the three most frequent and, but and so. Our small-scale yet fine-grained corpus study suggests that the processes of underspecification are based on the semantics of discourse markers and are therefore shared cross-linguistically. However, not all discourse marker types nor their functions are equally affected by underspecification. Moreover, monolingual and multilingual underspecification do not always map for a particular marker. Beyond the empirical analysis of three highly frequent discourse markers in a sample of TED Talks, this study illustrates how translation and annotation can be combined to explore the multiple facets of underspecification in a monolingual and multilingual perspective.

Straipsnyje analizuojama socialinio atvirumo kilmė ir prasmė H. Bergsono ir K. R. Popperio mąstyme, siekiant atskleisti pamatinę atviros visuomenės sąvokos reikšmę jos kūrėjų darbuose. Pirmoji straipsnio dalis yra skirta H. Bergsono uždaros visuomenės formavimosi tyrimui, atspirties tašku pasirinkus žmogaus reakcijos į mirtį analizę. Antroji dalis atskleidžia H. Bergsono teigiamą socialinio atvirumo procesą, kurio antropologinis pamatas – instinkto konversija į intuiciją arba proto realizuojamas kontaktas su gyvybinio polėkio principu. Trečiojoje dalyje yra tiriamas K. R. Popperio uždaros ir atviros visuomenės konceptas H. Bergsono filosofijos kontekste.

Teisingumo sąvoka patyrė istorinę transformaciją, plečiantis jos taikymo laukui: pereita nuo šeimos į miesto (valstybės) ir nuo miesto į žmonijos lygmenis. K. R. Popperis teigia, jog atviroji visuomenė atsirado pirmajame transformacijos etape, t. y. Atėnuose. Tuo tarpu H. Bergsonas Atėnų miesto-imperijos racionalųjį teisingumą laiko uždaros visuomenės varikliu, tęsiančiu archainio (šeimos) teisingumo tradiciją, nežiūrint tuo pačiu metu vykusios politinės transformacijos – demokratijos atsiradimo. Bergsono nuomone, atviroji visuomenė gimsta tik teisingumui tapus absoliučiu, t. y. jo principą siekiant taikyti žmonijos lygmenyje, kam poslinkį istoriškai davė judeo-krikščionybė. Straipsnyje, pasitelkiant Eschilo, Aristotelio, Pierre Manent ir kt. autorių tekstus, nagrinėjama ši teisingumo sąvokos evoliucija bei uždaros visuomenės virsmas į atvirą. Pabaigoje keliamas šiuolaikinės Europos (ES) atitikimo atviros visuomenės sąvokai klausimas.

The paper critically engages with Jean-Paul Sartre’s philosophical project of Being and Nothingness, especially with the way Sartre articulates the key philosophical question of the meaning of human existence. It argues that the problem of the meaning of being in Sartre’s thought is rooted in the negation of the metaphysical base. To explain this philosophical negation we aim to spell out Sartre’s rejection of the dualism between being and appearance. We argue that Sartre’s philosophical emphases on appearance, on nothingness, and the negation of the consciousness of the Other should be understood against the socio-political background of the mid twentieth century post-war Europe. Sartre’s understanding of the non-authentic and authentic conditions of existence, otherwise known as the individual and non-individual, is also critically discussed. The paper concludes that Sartre’s emphasis on nescience and on radical choice is both philosophically and existentially counterproductive.

Straipsnyje analizuojami svarbiausi Alasdairo MacIntyre’o veikalo "Priklausomi racionalūs gyvūnai" teiginiai. Jame teigiama, kad, nepaisant MacIntyre’o pateikiamos įtikinamos alternatyvios aristoteliškos socialinės ontologijos ir bendrojo gėrio politinių struktūrų sampratos, jo akcentuojama bendruomenių protekcionistinė politika yra abejotina, jei aristoteliškos politikos šalininkai neturi galimybės pasipriešinti besaikei kapitalo kaupimo galiai. Straipsnyje taip pat yra aptariama Aristotelio dorybės samprata, o sykiu įstatymų leidybos reikšmė ugdant dorybes. Remiantis Karlo Marxo skirtimi tarp būtinojo ir pridedamojo darbo laiko, straipsnyje pateikiama eksploatacijos skaičiuoklės formulė.