Socialinės gerovės tyrimai / Social inquiry into well-being

Skaitmeninių mokymo(si) priemonių plėtra šiuolaikiniame ugdyme aktualizuoja mul-timodalaus ugdymo koncepciją, grindžiamą prielaida, kad ugdymo turinys ir mokymosi patirtis gali būti kuriami derinant skirtingus informacijos pateikimo būdus (tekstą, vaizdą, garsą, judesį, interaktyvią sąveiką). Straipsnyje aprašomas tyrimas, kurio objektas – multi-modalaus ugdymo elementų raiška platformos „Smagu skaityti“ turinyje, o tikslas – atskleis-ti, kaip multimodalaus ugdymo koncepcija tame turinyje reiškiasi. Šiame instrumentiniame vieno atvejo tyrime derinama kiekybinė ir kokybinė turinio analizė. Kaip analizės vienetai pasirinkti platformoje pateikti turinio elementai – suskaitmenintos knygos ir su jų turiniu su-sietos edukacinės interaktyvios veiklos bei užduotys. Straipsnyje pristatoma tik dalis platesnio tyrimo rezultatų, orientuotų į multimodalaus ugdymo elementų raiškos analizę. Rezultatų analizė atskleidė, kad multimodalumas platformoje „Smagu skaityti“ reiškiasi per skirtingos paskirties užduotis ir nevienodo lygmens interaktyvumą. Nustatyta, kad faktinio pobūdžio užduotyse multimodalumas daugiausia pasitelkiamas knygos tekstui papildyti, atskiroms jo mintims iliustruoti, kad vaikas būtų įtraukiamas į aktyvų skaitymo procesą, padedantį jam suprasti pateikiamą turinį. Procedūrinio pobūdžio užduotyse skirtingi modalumai jungiami veiklai organizuoti – vaikas kviečiamas veikti pagal pateiktą instrukciją. Konceptualiose už-duotyse multimodalumas reiškiasi labiausiai. Atlikdamas tokio tipo užduotis vaikas ne tik stebi ar klausosi, bet ir atpažįsta, susieja, pasirenka, skaičiuoja arba praktiškai taiko pateikia-mą informaciją. Tyrimas taip pat atskleidė, kad platforma sudaro prielaidas turinio prieina-mumui ir daliniam personalizavimui, tačiau didesnio interaktyvumo, adaptyvumo ir indivi-dualizuoto grįžtamojo ryšio galimybės joje dar nėra pakankamai išplėtotos. Gauti rezultatai leidžia teigti, kad multimodalumas šioje platformoje veikia kaip reikšmingas ugdymo turinio organizavimo principas, padedantis stiprinti teksto supratimą, įtraukti į aktyvų skaitymą, lavinti vaiko pažintinius gebėjimus.

Students consistently rated their stress levels as moderate, and many psychosomatic com-plaints such as fatigue, lack of concentration, mood swings, eating disorders, physical pain, depression, restlessness, substance abuse, and even burnout, were reported. This study explores whether academic or personal factors are more strongly associated with perceived stress. A descriptive, cross-sectional, explorative design was used to assess the perceived levels of stress as well as the academic and personal factors associated with stress among students enrolled in a full-time study program in the Limburg area of the Netherlands. The survey included the Perceived Stress Scale-14, the Big Five Inventory, and the Stress Coping Resources Inventory. Data were collected from 107 students to examine academic stressors and their associations with personality traits and stress perception. The findings suggest that academic stressors are more frequently associated with higher perceived stress levels. Additionally, neuroticism as a personality trait appears to be linked with increased stress perception. An unhealthier lifestyle characterised by late sleeping times, lack of physical exercise, substance use, or irregular meals was also associated with higher reported stress levels. Similarly, lower coping skills were corre-lated with higher perceived stress.

Introduction: Intimate partner violence (IPV) is a pervasive public health concern, yet male victimization remains significantly underexamined both globally and in Lithuania. Existing research has predominantly focused on female victims, leaving substantial gaps in understanding the prevalence, forms, and correlates of IPV among men. This study addresses this gap by providing the first nationally representative assessment of IPV against men in Lithuania by analyzing lifetime and past-year prevalence across psychological, economic, physical, and sexual domains. Method: Data were drawn from an OMNIBUS survey of 742 adult men. IPV indicators were used to assess lifetime and past-year exposure. Multivariate logistic regression analyses were conducted to identify and differentiate predictors of experienced IPV. Variables included age, relationship status, and childhood exposure to violence. Results: Findings indicate that half of the Lithuanian men surveyed have experienced at least one form of IPV in their lifetime, with psychological and economic violence being most prevalent. Nearly one quarter reported experiencing IPV in the past year. Men aged 30-39 who were divorced or living separately from their partner, and those with a history of childhood abuse, had a higher probability of experiencing IPV in the past year. Additionally, a descriptive comparison with a representative female sample suggests that psychological and economic IPV are gender neutral in prevalence. Conclusion: This study demonstrates that IPV against men in Lithuania is widespread, which challenges gender-exclusive narratives of certain types of IPV.

Šiame tyrime nagrinėjamas ekologinis nerimas kaip psichologinė reakcija į pasaulinę ekologinę krizę, ypatingą dėmesį skiriant jo paplitimui ir susijusiems veiksniams Lietuvoje. Nors tarptautiniai tyrimai rodo, kad ekologinis nerimas gali turėti įtakos psichinei sveikatai ir kasdieniam gyvenimui, tai yra pirmasis sistemingas tyrimas, atliktas remiantis reprezentaty-via 18–90 metų amžiaus 2136 Lietuvos gyventojų apklausa. Jame analizuojamas ekologinio nerimo ryšys su asmeniniais (pvz., emocijomis, atsparumu, suvokiama rizika), tarpasmeni-niais (pvz., socialine parama, komunikacija) ir sociodemografiniais (pvz., amžiumi, lytimi, išsilavinimu, finansine padėtimi) veiksniais, taip pat su aplinkai palankiu elgesiu. Rezultatai rodo, kad tarpasmeniniai veiksniai stipriausiai susiję su baime, po jos eina kitos neigiamos emocijos, pavyzdžiui, liūdesys ir pyktis. Asmenys, patiriantys didesnį ekologinį nerimą, taip pat nurodo daugiau depresijos simptomų ir aplinkos riziką vertina kaip didesnę. Asmenys, pasižymintys didesniu atsparumu, patiria mažiau ekologinio nerimo. Dažni pokalbiai apie ekologinę krizę yra stipriai susiję su didesniu ekologiniu nerimu. Socialinės normos – tikė-jimas, kad kiti vis dažniau elgiasi aplinkai draugiškai – labiau paplitusios didesnio nerimo grupėje, nors ryšys tarp šių veiksnių nėra reikšmingas. Didelį ekologinį nerimą patiriantys asmenys taip pat paprastai jaučia mažesnį socialinį palaikymą, palyginti su žemesnio ne-rimo lygio grupėmis. Socialiniai ir demografiniai veiksniai, tokie kaip lytis, amžius ir vaikų turėjimas, tarp skirtingų ekologinio nerimo lygių skiriasi mažai. Tačiau išsiskiria subjektyvi finansinė padėtis: asmenys, kurie jaučiasi finansiškai nesaugūs, yra labiau linkę į didelį eko-loginį nerimą, nors objektyvūs pajamų lygiai labai nesiskiria. Išsilavinimas rodo netikėtą ten-denciją: žemesnis išsilavinimo lygis yra dažnesnis didelio nerimo grupėje, nors šis ryšys nėra statistiškai reikšmingas. Kasdienis aplinkai draugiškas elgesys (pvz., vandens ar energijos tau-pymas) visose grupėse yra gan panašus, tačiau aktyvesnės įsitraukimo formos (pvz., kitų ska-tinimas imtis veiksmų) didėjant ekologiniam nerimui stiprėja. Tai rodo, kad didesnis nerimas gali motyvuoti imtis aktyvesnių aplinkosaugos veiksmų. Be to, asmenys, patiriantys didesnį nerimą, dažniau nurodo sumažėjusį norą turėti vaikų dėl susirūpinimo dėl ateities. Jie taip pat dažniau mano, kad pasaulinės krizės, pvz., karai, didina jų motyvaciją saugoti aplinką.

Straipsnyje analizuojami tėvų, auginančių 1 tipo cukriniu diabetu sergančius vaikus, informacijos poreikiai ir dalyvavimas socialinio tinklo „Facebook“ bendruomenėje. Jame pristatomi dokumentų analizės rezultatai, pagrįsti platformoje „Facebook“ veikiančios 1 tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų tėvų grupės įrašų analize. Įrašai iš tėvų forumo buvo renkami nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio iki 2024 m. rugsėjo mėnesio. Iš viso surinkta 310 tėvų įrašų, apimančių sveikatos temas. Duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimu nustatyta, kad tėvai, kurie augina 1 tipo cukriniu diabetu sergančius vaikus, socialinių medijų erdvėje aktyviai diskutuoja apie įvairius ligos valdymo aspektus, teikia klausimus ir gauna atsakymus bei jiems aktualių žinių, dalijasi patirtimi, taip pat ugdosi praktinius lėtinės ligos valdymo įgūdžius ir formuojasi pozityvias nuostatas sveikatos saugojimo ir stiprinimo klausimais. Tyrimas parodė, kad tėvai ieško informacijos apie mitybą, fizinį aktyvumą, cukraus kiekio kraujyje kontrolę, insulino dozavimą, diabeto kontrolei skirtas technologijas ir psichologinę pagalbą. Teigtina, kad socialinių medijų bendruomenės gali būti reikšminga sveikatos žinių, įgūdžių ir vertybinių nuostatų bei tarpusavio paramos aplinka tėvams, auginantiems 1 tipo cukriniu diabetu sergančius vaikus. Analizuojant diskusijas socialiniuose tinkluose išryškėjo, kad kritinėse situacijose (pvz., hipoglikemijos ar hiperglikemijos atvejais) tėvai dažnai kreipiasi pagalbos į grupes, tikėdamiesi greito atsako. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiais atvejais pirmieji sureaguoja grupių administratoriai – jie pateikia skubių patarimų, kaip stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje. Šis aspektas leidžia daryti prielaidą, kad svarbus ne tik socialinių tinklų naudojimas, bet ir tai, kas juos administruoja. Jei administratoriai yra sveikatos priežiūros specialistai, jų teikiama informacija gali būti laikoma patikimesne ir saugesne pacientams, ypač kritinėse situacijose. Profesionalūs patarimai tokiose situacijose padeda ne tik laiku sureguliuoti gliukozės kiekį kraujyje, bet ir sumažinti galimų komplikacijų riziką, o tai prisideda prie optimalios vaiko ligos kontrolės. Be to, tėvai, bendraudami su kitais tėvais „Facebook“ grupėje, turi galimybę sužinoti apie naujausias technologijas.

Straipsnyje analizuojamos visos dienos mokyklos ir įtraukiojo ugdymo sąsajos Suomijos švietimo sistemos kontekste. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad šiuolaikinėje edukologijoje vis didesnis dėmesys skiriamas ne tik ugdymo prieinamumui, bet ir tokiam mokyklos organizavimui, kuris sudarytų prielaidas visapusiškai mokinio raidai, socialiniam dalyvavimui ir gerovei. Suomijos atvejis šiuo aspektu yra reikšmingas, nes, nors šioje šalyje oficialiai nevartojama sąvoka „visos dienos mokykla“, praktiniu ir politikos lygmenimis veikia keli tarpusavyje susiję sprendiniai, atliepiantys šios idėjos turinį. Straipsnio problema formuluojama klausimu: kaip Suomijos švietimo sistemoje organizuojami sprendiniai, susiję su išplėsta mokyklos diena, siejasi su įtraukiojo ugdymo įgyvendinimu? Tyrimo objektas – visos dienos mokyklos ir įtraukiojo ugdymo sąsajos Suomijos švietimo sistemoje. Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip Suomijos švietimo praktikoje ir savivaldybės lygmens sprendimuose atsiskleidžia visos dienos mokyklos ir įtraukiojo ugdymo ryšys. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros, teisės aktų, politikos dokumentų ir viešai prieinamų institucinių šaltinių analizė ir atvejo analizė. Analizė parodė, kad Suomijoje visos dienos mokyklos idėja realizuojama per rytinę ir popietinę veiklą, buvusio nacionalinio MUKAVA integruotos mokyklos dienos eksperimento idėjų perkėlimą į šiandienines ugdymo praktikas, lanksčios mokyklos dienos principus ir nacionalinį mokinių laisvalaikio (hobio) modelį. Šie sprendiniai siejami su vaiko gerove, lygiomis galimybėmis, socialine integracija ir prasmingu užimtumu. Įtraukusis ugdymas Suomijoje grindžiamas žmogaus teisių, laiku teikiamos paramos, pedagoginio lankstumo ir skirtingų specialistų tarpusavio bendradarbiavimo principais. Juveskiulės savivaldybės ir konkrečių mokyklų pavyzdžiai rodo, kad išplėsta mokyklos dienos struktūra ir įtraukties priemonės veikia kaip tarpusavyje susijusių elementų sistema. Daroma išvada, kad Suomijos atvejis leidžia visos dienos mokyklą interpretuoti ne kaip vieną formalų modelį, bet kaip savivaldybės, mokyklos ir bendruomenės lygmenimis organizuojamą ugdymo, priežiūros, paramos ir gerovės priemonių visumą.

Tėvų skyrybos yra vienas iš didžiausią stresą sukeliančių įvykių vaiko gyvenime. Į šį stresą vaikai gali reaguoti vieno iš tėvų pasirinkimu ir kito atmetimu. Susitaikymo terapija tampa ne tik sparčiai populiarėjančiu teismų praktikoje reiškiniu, bet ir psichologinės pagalbos galimybe. Dauguma šios srities tyrimų yra orientuoti į tėvų ir (arba) vaikų patirtis, o tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama, kaip susitaikymo terapiją supranta ir praktikuoja specialistai, vis dar trūksta. Šiame tyrime nagrinėjamos psichologų patirtys, susijusios su susitaikymo terapijos taikymu bandant atkurti nutrūkusį vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Tyrimo tikslas – išanalizuoti psichologų taikomus metodus ir strategijas, kliūtis, iššūkius ir rezultatus atkuriant vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Taikytas kokybinis tyrimo metodas – atlikti pusiau struktūruoti interviu su keturiais psichologais. Duomenys analizuoti teminės analizės būdu. Rezultatai atskleidė, kad vaiko ir vieno iš tėvų ryšio atkūrimas vertinamas kaip emociškai sudėtingas procesas. Vienas svarbiausių darbo su šeima etapų yra išsamus atvejo įvertinimas. Psichologai remiasi įvairiomis terapinėmis paradigmomis – nuo kognityvinės elgesio terapijos iki sisteminės šeimos ir psichodinaminės terapijos. Išryškinama terapinio ryšio svarba, psichoedukacijos reikšmė, individualių ir bendrų sesijų taikymas, žaidybiniai metodai dirbant su vaikais. Ryšio atkūrimo procesą sunkina vaiko pasipriešinimas, kuris gali kilti ir iš lojalumo konflikto, tėvų bendradarbiavimo stoka, stiprios emocijos ir kaltinimai. Specialistų tikslai taikant susitaikymo terapiją – užtikrinti vaiko emocinę gerovę ir skatinti konstruktyvius tėvų santykius. Sėkminga terapija siejama su atkurtu ryšiu tarp vaiko ir tėvo arba motinos, vaiko emociniu saugumu ir tėvų bendradarbiavimu. Pabrėžiama, kad Lietuvoje nėra bendro modelio, ypač sudėtingais tėvų atstūmimo atvejais. Siūloma kurti valstybinio lygmens pagalbos sistemą, kuri apimtų tarpdisciplininę specialistų komandą ir struktūruotos eigos terapiją. Taip pat kalbama apie intensyvios susitaikymo terapijos taikymo Lietuvoje galimybę.

The aim of this article is to examine gender inequality in healthcare as a sociological issue, analysing how women’s health has been historically marginalised and continues to be shaped by sexist practices and norms. The study explores how this historical exclusion influences contemporary Western healthcare systems and women’s health outcomes. While gender bias and health disparities are acknowledged in academic literature, in practice they are often dismissed or addressed as technical issues rather than outcomes of sexist social structures. This paper provides a sociological perspective by examining how gender inequality in health-care is produced and sustained through gendered norms and research practices that influence the quality of women’s healthcare. The study combines a literature review with case-based examples documented in academic literature to examine historical and contemporary trends in women’s healthcare, their impact on female patient safety and quality of care. Examples from multiple Western countries, including delayed diagnoses of women’s pain-related and reproductive health conditions, are used to illustrate patterns of dismissal. The article reveals that contemporary Western healthcare systems continue to operate on male-default model, resulting in unequal care practices, dismissal of women’s health concerns, incorrect or de-layed diagnoses. Although overt discrimination has diminished in many Western healthcare contexts, inequality persists through research frameworks and clinical practices. This study relies on secondary data and published sources. Future research could incorporate empirical qualitative data, including interviews with patients, healthcare professionals and researchers, as well as comparative analyses across healthcare systems.

Vaiko laikinosios globos (rūpybos) institutas yra svarbi vaiko teisių apsaugos sistemos dalis, susijusi su trumpalaike vaiko priežiūra, kol teikiama pagalba tėvams, kad jie išspręstų problemas, kurios trukdė užtikrinti saugias ir tinkamas sąlygas vaiko vystymuisi, ir vaikas galėtų grįžti į šeimą. Vaiko laikinąją priežiūrą vykdantiems budintiems globotojams tenka sudėtinga užduotis – bet kuriuo paros metu į savo šeimą priimti nepažįstamą, traumuojančios patirties turintį vaiką ir suteikti jo poreikius ir interesus atitinkančią aplinką. Todėl svarbu analizuoti, kaip įgyvendinama laikinoji vaiko priežiūra ir koks yra poreikis tobulinti laikinosios vaiko globos (rūpybos) institutą, kurio svarbus dalyvis yra budintis globotojas. Tyrimo idėja grindžiama siekiu išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais susiduria budintys globotojai užtikrindami laikinai prižiūrimam vaikui JT vaiko teisių konvencijoje numatytas vaiko teises, kurios dėl universalaus taikymo vadinamos bendraisiais principais. Šio straipsnio tikslas – atskleisti, su kokiais vaiko teisių įgyvendinimo iššūkiais susiduria budintys globotojai prižiūrėdami tėvų globos netekusį vaiką. Siekiant atliepti išsikeltą tikslą, pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikant pusiau struktūruoto interviu duomenų rinkimo metodą. Tyrime dalyvavo 8 budintys globotojai, turintys ne mažiau nei dvejų metų patirtį prižiūrint vaikus, kuriems paskirta laikinoji globa (rūpyba), ir per tą laiką prižiūrėję mažiausiai du vaikus. Atliekant duomenų analizę naudotas kokybinės turinio analizės metodas – taikytas teorinis kodavimas, konstruotos kategorijos ir subkategorijos. Tyrimas atliktas laikantis pagrindinių tyrimo etikos principų. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad palankių vaiko vystymosi sąlygų užtikrinimą riboja informacijos apie vaiko situaciją ir sveikatos būklę trūkumas, taip pat vaiko poreikių specifiškumas ir laikinosios globos terminų viršijimas. Vaiko bendravimą su tėvais apsunkina neigiama tėvų įtaka vaikui ir neadekvati tėvų reakcija į jo priežiūrą. Vaiko priežiūros įgyvendinimą ir jo poreikių nustatymą sunkina vaiko baimė ar negebėjimas išsakyti savo nuomonę, o didžiausias iššūkis budintiems globotojams yra vaiko elgesio nenuspėjamumas dėl jo traumuojančios patirties. Vaiko nediskriminavimo teisės užtikrinimą riboja neigiamos nuostatos apie globojamus vaikus ugdymo įstaigoje ir visuomenėje.

Šiame straipsnyje analizuojamos mokytojų kompetencijų tobulinimo galimybės ir iššūkiai, kylantys diegiant STEAM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos) metodikas ugdymo procese Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose. Tyrimo aktualumą lemia šiuolaikiniai švietimo sistemos pokyčiai, reikalaujantys mokytojų gebėjimo integruoti tarpdisciplininius ugdymo metodus. Egzistuoja prieštaravimas tarp sparčiai augančio STEAM ugdymo aktualumo ir mokytojų galimybių efektyviai integruoti STEAM metodikas dėl nepakankamų kompetencijų ir ribotų profesinio tobulėjimo galimybių. Tai reikalauja tyrimo, siekiant išsiaiškinti, kaip galima pagerinti mokytojų kompetencijų tobulinimą ir įveikti praktinius STEAM ugdymo diegimo iššūkius. Ši problema kelia klausimus, kaip mokytojai galėtų efektyviau tobulinti savo kompetencijas, kokios kliūtys trukdo integruoti STEAM į ugdymą ir kokios strategijos galėtų padėti jas įveikti. Tyrimo hipotezė – mokytojai, kurie per metus dalyvavo ne mažiau kaip 9 valandų STEAM kompetencijų tobulinimo kursuose, dažniau taiko STEAM metodikas ugdymo procese, palyginti su tais, kurie tokiose programose dalyvavo mažiau arba nedalyvavo visai. Straipsnyje pristatomi kiekybinio tyrimo, kuriame dalyvavo 337 pedagogai, rezultatai. Remiantis statistine duomenų analize, nustatyta, kad mokytojai, kurie per metus dalyvavo 9 ar daugiau valandų trukmės STEAM kompetencijų tobulinimo kursuose, žymiai dažniau taiko STEAM ugdymo metodikas nei tie, kurie tokiuose kursuose nedalyvavo arba dalyvavo trumpiau. Tyrimas atskleidžia pagrindinius kompetencijų trūkumus ir ugdymo proceso iššūkius, susijusius su administracine parama, laiko resursais ir metodinės pagalbos stoka. Gauti rezultatai leidžia teigti, kad sistemingas ir tikslingas mokytojų kvalifikacijos tobulinimas yra būtina sėkmingo STEAM ugdymo įgyvendinimo prielaida. Tyrimas ne tik empiriškai patvirtina ryšį tarp kvalifikacijos tobulinimo ir STEAM metodų taikymo dažnio, bet ir papildo supratimą apie institucinės paramos ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo svarbą. Tyrimas aktualus švietimo politikos formuotojams, mokyklų vadovams ir pedagogų rengimo institucijoms.