Mykolo Romerio universiteto mokslo valdymo sistema (CRIS)





Padalinio nuoroda: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/20085
Rodoma1 - 7 iš 7
  • Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektų paraiškų finansavimo, atrankos ir vertinimo teisinio reguliavimo raida Lietuvoje 2004–2025 m. rodo nuoseklias, tačiau ne visada pakankamai efektyvias pastangas kurti konkurencingą, skaidrią ir tarptautinius standartus atitinkančią mokslo finansavimo sis- temą. Lietuvos mokslo taryba, pagrindinė mokslo finansavimo institucija, per šį laikotarpį įgyvendino daugybę reformų, siekdama optimizuoti paraiškų atrankos ir vertinimo procesus, tačiau sistemoje vis dar lieka administracinių iššūkių, nepakankamas teisinis aiškumas ir vertinimo subjektyvumo rizika. Šioje studijoje, pasitelkus lyginamąją teisinę analizę ir dokumentų peržiūrą, išnagrinėta, kaip keitėsi paraiškų teikimo, atrankos ir vertinimo kriterijai, kokie pokyčiai padėjo gerinti finansavimo sistemos efektyvumą ir su kokiomis problemomis susiduria tiek mokslininkai, tiek vertintojai. Nustatyta, kad konkursinis finansavimas, nors ir leidžia efektyviau paskirstyti išteklius, dažnai tampa pernelyg biurokratizuotas, o paraiškų rengėjai susiduria su nevienodais reikalavimais skirtingose finansavimo programose. Be to, vertinimo kriterijų nevienalytiškumas gali lemti skirtingus sprendimus dėl to paties projekto finansavimo priklausomai nuo programos, o tai mažina sistemos patikimumą. Pastebėta, kad priimant administracinius pokyčius dažnai nepakankamai atsižvelgiama į realius mokslininkų poreikius, todėl reikalaujama paraiškų forma ir turinys gali būti neproporcingai sudėtingi, palyginti su realiai prieinamais finansavimo ištekliais. Siekiant gerinti mokslinių tyrimų finansavimo mechanizmus, studijoje siūloma stiprinti mišrią (kiekybinę ir kokybinę) vertinimo sistemą, didinti vertintojų kompetencijos standartizavimą, aiškiau apibrėžti paraiškų vertinimo kriterijus ir užtikrinti mokslininkų įtraukimą į sprendimų priėmimo procesus. Taip pat akcentuojama, kad būtina mažinti perteklinę administracinę naštą ir optimizuoti vertinimo procedūras, siekiant išvengti nereikalingo biurokratinio barjero aukštos kokybės moksliniams tyrimams. Studijos rezultatai parodė, kad nors Lietuvos projektų finansavimo sistema nuosekliai tobulinama, išlieka esminių iššūkių, susijusių su teisinio reguliavimo lankstumo stoka, nevienodais vertinimo standartais ir nepakankamu grįžtamuoju ryšiu tarp paraiškų rengėjų ir finansuojančiųjų institucijų. Studijoje pateikiamos rekomendacijos gali padėti formuoti efektyvesnę, skaidresnę ir labiau į rezultatus orientuotą mokslinių tyrimų finansavimo politiką, kuri užtikrintų konkurencingumą ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

      177  55
  • book[2025][K2c][S003,S001][199];
    Anton Rubio, Concha
    ;
    González García, Nerea
    ;
    ;
    Lores Sanchez, Nuria
    ;
    Migallon Sanz, Jesus
    ;
    Nieto Librero, Ana Belén
    ;
    ;
    Segarra, Helena
    ;
    Tackie, Lisa
    ;
    Tomas Ponce, Jose Maria
    ;
    ;
    Vilnius : Mykolas Romeris University, 2025
      33  19
  • book[2024][K1a][S001][321]; ;
    Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2024

    This book is intended to analyse the application of interim measures (also known as provisional measures, protective measures, or interlocutory measures) in Lithuanian civil proceedings. Recently, the importance of interim measures has increased significantly – not only in Lithuania, but also around the world. However, the Lithuanian legal doctrine has not yet provided a detailed analysis of this matter. Lithuanian legal regulation, as is often the case in other countries, provides only very vague guidelines on the application of these measures; therefore, most rules are developed through case law. The first part of this monograph analyses the origins and purpose of interim measures in Lithuanian and foreign law, comparing them with other similar legal concepts and constructs. The authors also analyse the links between interim measures and various institutes in Lithuanian procedural and substantive law. For example, as regards procedural law, it is stressed that, although the relationship between interim measures and compulsory mediation appears at first sight to be contradictory, there is an attempt to reconcile these two institutes in the case law. As regards substantive law, the authors note that sequestration in substantive law is similar, but that these two elements should not be equated in Lithuania. Finally, it is established that the application of a hypothec on assets does not always eliminate the need for asset protection measures (seizure of assets), as the existence of a hypothec only makes the transfer of property more difficult. The second part of the monograph distinguishes the prerequisites and conditions for the application of interim measures, discusses the principles of the application of interim measures, and presents the procedural aspects of interim measures in detail. In Lithuania, the main principles governing the application of interim measures are cost effectiveness, proportionality, and fairness. In addition, courts often distinguish the criterion of relatedness (connectivity), which, although not a principle, represents a requirement that the requested interim measure must be related to the claimant’s claim in court. Lithuanian law requires the demonstration of two commutative con- ditions for the application of interim measures: the claim must be prima facie justified, and there must be an imminent risk. The first condition is relatively easy to prove in court. However, the second condition can mean either a threat to enforcement (e.g., if the defendant intends to dissipate their assets) or another kind of risk related to the rights and interests of the parties (this is particularly the case in individual proceedings such as insolvency proceedings, public procurement cases, family proceedings, etc.). In addition, individual procedural issues relating to interim measures are analysed, such as the modification of interim measures, the revocation of interim measures, and the submission of security for possible damages resulting from interim measures. The third part of this work is devoted to an analysis of specific interim measures and their application in Lithuania. Based on the functional approach, there is no reason to apply the same rules to all possible interim measures, as their intended purposes may differ. One of the most common measures used in Lithuanian courts is seizure of assets. This type of measure is applied if the defendant is proven to be acting in bad faith – that is, seeking to avoid the enforcement of a future court judgment. By contrast, a different type of interim measure – an entry in the public register prohibiting the transfer of ownership – may be applied in the absence of bad faith on the part of the defendant, but it must be clear from the context of the case that the claimant is legitimately seeking to recover the disputed property. Lithuanian civil procedure does not provide for an exhaustive list of measures, so the court has the right to impose measures that are not expressly provided for by the law, but which are justified in the particular circumstances of the case. The last part of the monograph discusses the peculiarities of the application of interim measures in individual categories of cases – namely, cases relating to insolvency, public procurement, intellectual property, company law, and family law. In insolvency proceedings, it has been observed that interim measures have particularities depending on the stage of the insolvency proceedings at which interim measures are sought, and that it is not the individual interest of each creditor that is important, but the collective interest of all creditors. Public procurement cases are characterised by the predominance of the public interest, and interim measures must therefore comply with the public interest requirement. The application of interim measures in intellectual property cases is essentially transposed from current EU legislation. Lithuanian courts are fairly flexible in their interpretation of national rules in order to ensure the supremacy of EU law in these matters. As regards cases involving company law and shareholders’ interests, the authors highlight the increasing need for interim measures in shareholder disputes to be applied in a way that also safeguards the interests of the company itself. Finally, when applying these measures in family cases, the courts always give priority to the best interests of the child. The court has the power to impose these measures on its own initiative (without a request from the applicant), and these measures may also coincide with the subject-matter of the action (e.g., by ordering provisional maintenance for the child).

      446  438
  • book[2023][K4c][S001][140]; ; ;
    Kevinskaitė, Žydra
    ;
    Bareišaitė, Justė
    ;
    Mekšriūnatė, Kamilė
    ;
    Gaidarovič, Aliona
    Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2023-04-27
      683  1540
  • book[2023][K4c][S001][138]; ; ;
    Klevinskaitė, Žydra
    ;
    Bareišaitė, Justė
    ;
    Mekšriūnatė, Kamilė
    ;
    Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2023
      78  304
  • book[2020][K1a][S001][158]; ; ;
    Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2020

    Komercinis arbitražas – tai vienas iš komercinių ginčų sprendimo būdų, alternatyva teisminiam ginčų sprendimui. Šalys turi teisę nuspręsti, ar konkretus ginčas bus nagrinėjamas arbitražo teisme ar valstybės teisme. Lietuvos teisės doktrinoje komercinio arbitražo klausimai nagrinėti Gedimino Domino ir prof. habil. dr. Valentino Mikelėno, prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus ir dr. Eglės Zemlytės darbuose1. Šio leidinio tikslas yra susisteminti ir apžvelgti Lietuvos Respublikos teismų bei tarptautinių teismų praktiką taikant ir aiškinant arbitražo procesą reglamentuojančius teisės aktus, nacionalinį ir užsienio valstybių teisinį reglamentavimą bei teisės doktriną. Tokiu būdu pateikiama sisteminė arbitražo proceso analizė. Nors šalys komercinį ginčą turi teisę spręsti pasirinktame arbitražo teisme arba ad hoc arbitraže, neretai su arbitražo procesu susiję ginčai pasiekia ir valstybės teismus. Dažniausiai tokie atvejai susiję su teismo pagalba arbitražo procese, prašymų dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo bei prašymų dėl užsienio valstybėje veikiančio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nagrinėjimu. Todėl šiame leidinyje daug dėmesio skiriama teismų praktikai, aiškinančiai KAĮ nuostatas. Taip pat analizuojama EŽTT praktika, susijusi su teisės į teisingą teismą užtikrinimu ginčus nagrinėjant arbitražo teismuose. Be to, aptariama UNCITRAL pavyzdinio įstatymo taikymo praktika užsienio ir Lietuvos Respublikos teismuose. Šis leidinys yra sudarytas iš aštuonių dalių: 1) arbitražo principai; 2) teismo pagalba arbitražo procese; 3) arbitražas ir ES teisės taikymas; 4) arbitražas EŽTT praktikoje; 5) arbitruotinumas; 6) arbitražinis susitarimas; 7) arbitražo teismo sprendimo apskundimas ir panaikinimo pagrindai; 8) užsienio arbitražo teismo pripažinimas ir vykdymas. Arbitražo proceso principai yra įtvirtinti KAĮ 8 straipsnyje. Kai kurie šių principų pripažįstami ir EŽTT praktikoje (pavyzdžiui, arbitražo teismo nešališkumas ir nepriklausomumas, proceso teisėtumas). Šių principų visuma užtikrina arbitražo proceso teisėtumą. Arbitražo teismo procesas turi vykti vadovaujantis pagrindiniais ir svarbiausiais proceso principais, o jų pažeidimas gali lemti priimto arbitražo teismo sprendimo panaikinimą. Remiantis formuojama teismų praktika atskleidžiamas šių principų turinys. Taip pat daug dėmesio skiriama arbitražo teismo nepriklausomumo ir nešališkumo problematikai, analizuojama teismų praktika, kurioje suformuoti šių principų taikymo standartai arbitražo procese. Teismo kišimasis (pagalba) į arbitražo procesą yra ribotas ir leidžiamas tik KAĮ nustatytais atvejais. Toks teisinis reglamentavimas atitinka UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 5 straipsnį, kuris nustato, kad teismas neturi teisės kištis į arbitražo procesą, nebent tai numato šis įstatymas. KAĮ nustato, kad tik Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, priklausomai nuo konkretaus klausimo pobūdžio, turi teisę kištis į arbitražo procesą. Įprastai tokia teismų pagalba yra susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir arbitrų skyrimu.

      236  314
  • book[2019][K2c][S001][367]; ; ; ; ;
    Vilnius : Lietuvos Respubliko teisingumo ministerija, 2019

    Mediatoriaus vadovas–metodinė priemonė, skirta mediatoriams ir visiems kitiems asmenims, kurie savo profesinėje veikloje susiduria su konfliktais ir ieškobūdų, kaip rasti tvarius jų sprendimus. Spręsti ginčą mediacijos būdu reiškia net sudėtingiausiose situacijose tikėti žmonių bendravimo galia, norėti ir gebėti ieškoti kūrybiškų ginčoišsprendimobūdų, individualiai parinkus optimaliausias priemones. Šis praktinis vadovas atsako į daugelį klausimų, kurie kyla savo profesinę veiklą pradedančiam mediatoriui. Patyrusiems specialistams leidinys yra naudingas kaip apibendrintos informacijos apie kitųmediatoriųpatirtį šaltinis. Leidinyje pateikiama informacija apie: · tinkamus atsakymus į mediatoriams dažniausiai užduodamus klausimus; · prielaidas ginčo mediacijai; · mediacijos principus; · mediatoriaus vaidmenį; · mediacijos procesą; · mediatoriaus įrankių dėžutę; · šeimos ginčų mediaciją; · kitų ginčų mediacijos ypatumus; · informacinių technologijų panaudojimą mediatoriaus veikloje. Leidinio paskutinėje dalyje pateikiami mediatoriaus darbe naudojamų dokumentų pavyzdžiai.

      643  135