Mykolas Romeris University Research Management System (CRIS)





Use this URL to cite this Researcher: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/21837
Now showing1 - 4 of 4
  • Item type:Publication,
    Šv. Bonaventūros mistikos metafizika =
    [St. Bonaventure's Metaphysics of Mysticism]
    research article[2011][S1][H001][9]
    Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2011, Nr. 66., p. 58-66

    Straipsnyje analizuojama šv. Bonaventūros būties samprata ir mistinis jos pažinimo kelias. Įkvėptas šv. Pranciškaus meditacinio dvasios tobulinimo kelio ir šv. Augustino mokymo apie dieviškąjį apšvietimą, Bonaventūra mistikos metafiziką apibūdino kaip dieviškų tiesų priėmimą valios aktu, nes protas yra pažeistas gimtosios nuodėmės. Protas, apšviestas tikėjimo šviesos, geba intelektualiu matymu vienytis su aukščiausiąja Būtimi – Dievu. Žmogus, artėdamas prie dieviškos išminties, materialiame pasaulyje pastebi Jo pėdsakus ir, kontempliuodamas Jo raišką, aptinka Dievo atspindį Jo varduose. Dievo sąvoką Bonaventūra traktuoja kaip filosofinę, nes ji yra absoliutaus tobulumo, absoliučios būties ir visų sukurtų esinių būties pagrindas. Kiekvienas esinys yra amžinos idėjos, esančios Dievo mintyje, išraiška. Metafizinė Kūrėjo ir esinių analizė Bonaventūros traktuojama kaip filosofinio apmąstymo kelias nuo Tobuliausios Būties iki idėjų.

      5
  • Item type:Publication,
    Metafizika ir jos postmodernistinė kritika
    [Metaphysics and its postmodernist critique]
    research article[2011][S5][H001][11]
    Inveniens ąuaero : ieškoti, rasti, nenurimti : mokslo straipsnių rinkinys. Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011. ISBN 9789955206552., P. 271-281

    Straipsnyje analizuojama būties samprata ir postmodernistinė metafizikos kritika. Ankstyvieji krikščionys Plotino ir Porfirijo metafizines idėjas bei terminiją pritaikė teologiniam pasaulio sampratos aiškinimui. Ankstyvoji scholastika, spręsdama būties problemą, griežtai laikėsi linijinės laiko sampratos, pagal kurią kiekviena priežastis yra pirmesnė už padarinį. Scholastai, perėmę neoplatonišką būties teoriją ir šv. Augustino mokymo apie dieviškąjį apšvietimą, metafiziką apibūdino kaip dieviškų tiesų priėmimą valios aktu. Viduramžių mąstytojų diskursuose žmogaus ir pasaulio būtis buvo įreikšminta kaip gramatinė konstrukcija, kuri naujai atgimė ir buvo interpretuojama XX a. fenomenologijoje. Transcendentalinėje fenomenologijoje grynoji sąmonė konstituoja būtį, t. y. transcendentalinis subjektas tampa būties centru ir jos šaltiniu. Nesutikdami su tokia pozicija, logocentrinės būties dekonstrukcijos teoretikai įžvelgė transcendentalinėje fenomenologijoje metafizikos apvainikavimą ir jos pabaigą. Jie teigė, kad dekonstrukcija padeda suvokti metafizikos tekstą ir mitologijos kontekste apibūdinti būtį.

      9
  • Item type:Publication,
    Malebranche'o kosmologija Ir antropologija
    [The cosmology and anthropology of malebranche]
    research article[2004][S5][H001][9]
    Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2004, Nr. 39 (spalis - gruodis)., p. 117-125

    The 17th-century philosopher Nicolas Malebranche, influenced by Descartes and Augustine, elaborated his own original cosmology and anthropology. In order to separate himself from pantheism, he claimed that the World is contained by God but not vice versa, as pantheists maintain. According to Malebranche, the World is not an integral whole, for things are not mutually connected: they are connected with God alone. The majority of things in the World have no relations. Only in God does a concept correspond to its object; therefore, God is the cause of human knowledge. Later, similar theories were called panentheistic.

      11
  • Item type:Publication,
    Pirmasis naujųjų laikų žmogus viduramžių mąstyme - Petras Abelaras
    [Abélard as the first representative of the modern mentality in the middle ages]
    research article[2002][S5][H001][12]
    Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2002, Nr. 31 (spalis-gruodis)., p. 35-46

    The philosopher and theologian Pierre Abėlard (1079-1142) was the first medieval thinker to expose human subjectivity as material for contemplation and the foundation for knowledge acquisition. According to M. D. Chenu, this way Abėlard awakened medieval consciousness. He contributed considerably to metaphysics, logic and ethics. He took an active part in the famous discussion concerning universals, enriching it by several questions: what is there in things which enables us to give them common names; if there are no actually existing universals, what do common names designate; if the things signified by universals cease to exist, would their names still mean the notion we have of these things; etc? He gave a new basis to ethics by valuing intentions more than the results. An intention which itself is good can have as its effect a deed bad in itself, or inversely; but the moral act which a good intention dictates is always a good act, just as the one a bad intention dictates is always bad*. But his most controversial achievement was bringing dialectics into theology in order to check the dogmas of the Church.

      5