Šenavičius, Vytautas

Direktyva 2004/25 nesukūrė ir neturėjo tikslo sukurti valstybėse narėse vienodo privalomo oficialaus siūlymo teisinio reguliavimo. Lietuvos savarankiška ir kūrybiška įstatymų leidyba, savo pačios sukurtais įstatymais bei metodais individualizuojanti, teoriškai ir praktiškai išplėtojanti ir pritaikanti Direktyvos 2004/25 teorinius principus taip, kad jie atitiktų jos nacionalinę specifiką ir teisines tradicijas, buvo tas pagrindinis kelias, kuriuo privalėjo eiti privalomo oficialaus siūlymo instituto tobulinimo ir jo praktinio taikymo modernizavimas šalyje ir drauge jo harmonizavimas bendru Europos Sąjungos lygmeniu. To nepadarius oficialaus siūlymo instituto teisinis reguliavimas ir jo įgyvendinimas Lietuvoje vis dar susiduria su keturiomis svarbiausiomis kliūtimis: 1.Lietuvoje esantis teisinis reguliavimas nėra pakankamai išsamus, o oficialaus siūlymo taikymo sritis kelia abejonių. 2.Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus klostosi išskirtinė situacija, kuomet oficialus siūlymas praktiškai turi būti teikiamas be išlygų, t. y. didesniu mastu nei yra nusistačiusi absoliuti dauguma kitų valstybių narių.3.Nepakankamas teisės normų detalumas ir neefektyvus poveikio priemonių režimas formuoja situaciją, kada pareiga teikti oficialų siūlymą gali būti nevykdoma arba vilkinama. Dėl to Lietuvoje kyla nemažai praktinių teisinio įgyvendinimo problemų, kurios ne visada yra sprendžiamos teisingai. 4.Oficialaus siūlymo įgyvendinimą prižiūrinti Priežiūros institucija naudojasi diskrecijos teisėmis, kurios pagal galiojančius teisės aktus jai nėra suteiktos, o tai veda prie netinkamo Direktyvos 2004/25 taikymo ir teisinio neapibrėžtumo.