Venckienė, Eglė
Žmogaus teisė į orumą ir jos gynimo teisinis mechanizmasItem type:ETD, [The right to human dignity and the legal mechanism for protecting it]master thesis[2017][S001]Rimkuvienė, IndrėŽmogaus orumo dualizmas, skiriant jį į žmogaus ir asmens orumą, lemia skirtingą jų gynimą ir veiksmingo apgynimo sampratą. Ginant teisę į žmogaus orumą ginamas orumas, kuris kiekvieno žmogaus vienodas. Ši teisė išplaukia iš pačio žmogaus, kaip tokio, kokybės pripažinimo ir laikymo jį savaime vertingu, nepriklausomai nuo asmens elgesio. Teisės į asmens orumą gynimas - tai savo pastangomis susikurto individualuas socialinio vertingumo, kuris yra ir tinkamumo gyventi visuomenėje rodiklis, gynimas. Tai veiksmingo orumo apgynimo pagrindai. Ikiteisminės ir teisminės praktikos analizė, siekiant išsiaiškinti žmogaus ir asmens orumo gynimo Lietuvoje veiksmingumą ir problematiką, be kita ko, atskleidė, kad, sprendžiant dėl žmogaus orumo pažeidimo konstatavimo, asmens elgesys įtakos neturi. Ginant asmens orumą, asmens socialinio vertingumo įvertinimui teikiama nepakankama reikšmė.
12 20 Teisės principų sistema kaip teisinio reguliavimo priemonė santuokos sudarymo sistemojeItem type:ETD, [Legal principles system as a legal regulation measure in marriage system]master thesis[2017][S001]Subačienė, SkirmantėVisuomenės santykių sistemoje šeima uţima svarbią vietą, kuriai turi įtakos visuomenė, tradicijos, moralės bei religinės nuostatos, politinės ideologijos. Daugelis mokslininkų šeimą apibūdino kaip visuomenės ląstelę, kuri pagrįsta santuokos sąjunga. Santuoka – vyro ir moters sąjunga, dviejų skirtingų lyčių asmenų sąjunga. Santuoka yra ne tik sutartis, bet ir sutuoktinių būklė. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinti monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo ir kiti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, kuriais grindţiamas šeimos santykių teisinis reglamentavimas. Kintant visuomenės interesams, ideologijoms kito ir vertybės, poţiūris į šeimos gyvenimą. Įvairiose teorinėse koncepcijose akcentuojama, kad teisės principai išreiškia pagrindines, pamatines visuomenės vertybes, kurių turiniui turi įtakos visuomenės vertybinių pokyčiai. Magistrinio darbo tikslas yra atskleisti teisės principų reglamentavimo trūkumus ir veiksmingumą santuokos sudarymo sistemoje. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindţiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo principais. Konstitucijoje įtvirtinta Valstybės pareiga uţregistruoti santuoką, gimimą ir mirtį bei pripaţinti baţnytinės santuokos registraciją. Teismų praktika parodė, kad teisinio reglamentavimo neatitikimas tarp valstybės ir baţnyčios, tarp pasaulio valstybių neuţtikrina monogamijos principo veiksmingumo. Veiksmingas teisės principų uţtikrinimas santuokos sudarymo sistemoje sustiprina šeimos reikšmę visuomenėje bei uţtikrina asmeninių ir turtinių interesų apsaugą. Šeimos santykiai atsiranda gyvenant šeimos gyvenimą. Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra viena iš asmens teisių, kuri turi būti uţtikrinama kiekvienam asmeniui. Ši teisė ginama Konstitucijos, Europos ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Europos Ţmogaus Teisių Teismas pripaţino, kad dviejų asmenų sutartis gyventi kaip šeima yra vienodai svarbi. Tarptautinė sutartis valstybę įpareigoja visiems asmenims suteikti teisinę apsaugą, nepriklausomai nuo lytinės orientacijos, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda šeimos santykiai.
17 19 - master thesis[2017][S001]Palepšienė, Erika
Teisinės atsakomybės samprata vis dar formuojasi, todėl šiame darbe ieškoma bendrų asmens atsakingo elgesio ir valstybės pareigos teisę pažeidusiam asmeniui taikyti nustatytas prievartos priemones sąlyčio aspektų, kurie įtakoja teisinės atsakomybės įgyvendinimą ir formuoja idėjas teisėkūrai. Tyrimu mėginama nustatyti ar teisinės atsakomybės sampratos teorijos atskleidžia visus teisinės atsakomybės požymius, aiškinamasi kada teisinė atsakomybė atsiranda ir ar jos atsiradimas ir įgyvendinimas - tapačios kategorijos, ar pozityvioji ir negatyvioji teisinės atsakomybės formos susiję, bei ar teisinė atsakomybė visuomet įgyvendinama tik paskiriant bausmę. Tyrimo tikslas - išanalizuoti atsakomybę kaip teisinį santykį. Atlikus tyrimą nustatyta, kad teisinės atsakomybės sampratos teorijos pilnai neatskleidžia teisinės atsakomybės esmės. Teisinės atsakomybės atsiradimas ir įgyvendinimas skirtingos kategorijos. Pozityvioji ir negatyvioji teisinės atsakomybė - glaudžiai susijusios ir papildo viena kitą, t. y. sudaro vieningą teisinės atsakomybės procesą. Teisinė atsakomybė gali būti įgyvendinama ne tik paskiriant bausmę. Būtent pozityviosios teisinės atsakomybės įgyvendinimo veiksmingumą būtina stiprinti.
23 15 Teisinė šeimos forma ir jos raidos tendencijosItem type:ETD, [The Legal Form Of Family And The Trends Of Its Development]master thesis[2016][S001]Kupinaitė - Griškevičienė, AušraŠeimos kategorijos svarba, vargu, ar kas nors abejoja. Kita vertus, nėra vieno unifikuoto šeimos sąvokos apibrėžimo, todėl darbo tikslas buvo ištirti, kokiomis formuluotėmis teisinė šeimos kategorija ir skirtingų šeimos formų sąvokos yra įtvirtinamos nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, žodynuose, terminų bankuose, teismų praktikoje. Darbe nagrinėta teisinė šeimos forma ir jos raidos tendencijos Lietuvos ir Suomijos valstybėse. Atlikus lyginamąjį minėtų valstybių tyrimą, darytinos išvados, kad Lietuvos Respublikos teisės doktrinoje, teisės aktuose ir teismų praktikoje šeimos sąvoka aiškinama siauriau negu Suomijos Respublikoje, kurioje be įprastinės šeimos formos, sudarytos vyro ir moters santuokos pagrindu, yra įtvirtinta ir tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė. Dėl šios priežasties Suomijos teisės aktuose, kuriais reglamentuojami šeimos sukūrimo būdai, yra eliminuota lyties kategorija (šeimą kuria du asmenys (neįvardijant jų lyties), auginantys vaikus arba jų neauginantys). Lietuvos teisės aktuose lyties kategorija yra išlaikoma, ir bent kol kas siūlymai įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę sulaukia daugiau visuomenės pasipriešinimo nei pritarimo. Lietuvai pasirinkus pripažinti skirtingas šeimos formas (kaip kad šiuo metu yra Suomijoje), tektų, visų pirma, keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir minėtas šeimos formas įtvirtinti skirtingais teisės aktais.
25 16 - doctoral thesis[2009][S001]Kaunas: Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), 2009-02-10
Šiuolaikinei politinei bendruomenei orientuojantis į demokratines vertybes, į teisinės valstybės kūrimą, plėtrą, žmogaus teisės tapo tuo elementu, kuris įprasmina ir valstybinę politiką, ir teisinę sistemą. Pagrindinis teisės tikslas – pagalba asmenims įgyvendinti savo teises bei interesus. Jam pasiekti tarptautiniu mastu buvo suformuluotos teisės normos, apibrėžti principai žmogaus dvasiniam ir fiziniam tobulėjimui užtikrinti. Etatistinę teisės sampratą keičia societarinė, pagal kurią valstybinė valdžia, kurdama teisę, privalo atsižvelgti į nuo jos valios nepriklausančias vertybes, tokias kaip prigimtinės žmogaus teisės. Taigi teisės mokslas taip pat orientuojamas į žmogų, kuriama ir tikslinama žmogaus teisių samprata, teisių saugos mechanizmas. Iš pirmo žvilgsnio, teisės mokslas šiandien nestokoja mokslinio įdirbio žmogaus teisių srityje, tačiau iki šiol sisteminės mokslinės analizės objektu netapo žmogaus orumas, nors joks kitas idealas, atrodo, nėra taip aiškiai visuotinai priimtas kaip ši socialinė vertybė. Iš teisinės praktikos ir teisės mokslo analizės matyti, kad orumas paprastai laikomas intuityvia, savaime suprantama sąvoka. Susidaro labai daugiaprasmis ir painus vaizdas, nes orumo idėja įgyja vienokią prasmę kalbant apie žmogų kaip biologinę rūšį, kitokią – apie žmogų kaip visuomenės narį. Žmogaus orumo idėja datuojama ankstyvaisiais antikos laikais, bet iki XX a. ši vertybė laikyta religine ar filosofine, neturinčia teisinės svarbos, tinkamumo ir nesančia žmogaus teisių pagrindu. Siekiant išspręsti tokias problemas, kaip gyvybės iki gimimo statuso, abortų, eutanazijos, klonavimo reglamentavimo, diskriminacijos visuomenėje klausimus, grįžtama prie šios sąvokos. Žmogaus orumo teisinė koncepcija reikalauja išsamesnės kritinės analizės, kuri galbūt padės geriau atskleisti šiuolaikinę žmogaus orumo sampratą ir praktinę reikšmę dabartinių politinių ir socialinių pokyčių kontekste, taip pat apibrėžti realius žmogui kaip biologinės rūšies atstovui ir kaip visuomenės nariui keliamus pavojus ir teisės uždavinį juos sprendžiant. Žmogaus orumo terminas demokratinės valstybės teisės sistemoje naudojamas dviem aspektais: kaip žmogaus teisių sistemą pagrindžiantis principas ir kaip savarankiškos teisės objektas. Tačiau kai sąvoka „orumas“ yra tuščia formuluotė, žmogaus orumo susiejimas su žmogaus teisėmis lieka deklaratyvus, o orumas kaip savarankiškos teisės objektas lieka kaip asmeninė individo moralinė vertybė. Tokiu atveju, žmogaus orumo teisinė apsauga remiasi moralinėmis nuostatomis, bet ne aiškiais teisiniais argumentais. Nekonkretizavus teisės objekto, neaiškios ir to objekto pažeidimo galimybės bei gynimo ribos, o terminų daugiareikšmiškumas neleidžia asmenims veiksmingai reguliuoti savo elgesio, taigi neaiški jų prasmė ir turinys yra neigiamų pasekmių teisinėje praktikoje priežastys. Tad tikslinti žmogaus orumą kaip teisinę kategoriją būtina ir problematiška. Būtina dėl teisinio mąstymo aiškumo, tikslumo, dėl žmogaus teisės į orumą gynybos rezultatyvumo. Problematiška, nes jos turiniui turėjo įtakos skirtingo laikmečio įvairios kultūrinės nuostatos. Todėl šioje disertacijoje nagrinėjamas orumas kaip teisinė kategorija, atskleidžiant jos prasmę ir reikšmę, teisės į žmogaus kaip būtybės ir kaip asmens orumo turinį bei gynimo aspektus. Tyrimo objektas. Orumas yra daugialypė kategorija, nes pats žmogus nėra mechaninės kūrybos rezultatas. Filosofinė antropologija atskleidė, kad žmogus nėra ir sunkiai gali būti iki „galo“ ištirtas, matematiškai apskaičiuotas ar pavaldus logikos dėsniams. Žmogus yra gamtos pasaulio dalis, kurią tyrė ir tebetiria įvairūs mokslai. Tai daugialypė būtybė, turinti biologinį kūną, kuris tiriamas gamtos mokslų, pavyzdžiui, antropologijos, medicinos, ir dvasinė kategorija, kurią nagrinėja tokie mokslai, kaip pavyzdžiui, psichologija, sociologija ir kiti. Žmogus gali save gerbti ir visuomenės būti laikomas vertingu keliais aspektais: pirma, kaip išskirtinė biologinė rūšis, homo sapiens rūšies atstovas; antra, kaip socialiai naudinga ar/ir morali asmenybė. Taigi vienareikšmiško atsakymo nėra, nes objektas yra daugialypis. Teisėje šių aspektų išskyrimas yra būtinas dėl veiksmingos jų apsaugos. Atsižvelgiant į tai, darbe nagrinėjamas žmogaus orumas kaip demokratinės valstybės teisės aksioma, visų žmogaus teisių turiningasis pagrindas, bei asmenybės orumas kaip fizinio asmens socialinio aktyvumo kokybinis rodiklis. Atkreiptinas dėmesys, kad šio darbo svarbiausia tema yra žmogaus orumas kaip teisinė sąvoka, mat prieš naudojantis ja kaip socialinės realybės modeliu, būtina išsiaiškinti kokį turinį jis apima. Šis tyrimas skirtas taip pat sociokultūriniam idėjiniam pagrindui, kuris veikė orumo idėjos formulavimą, ir be kurio bandymas konstruoti ir tikslinti šią sąvoką yra beprasmis. Tai įsiterpimas į teisines diskusijas šiandien apie žmogaus vertę, siekiant formuoti pagrindą teisinei termino vartosenai. Tikimasi išryškinti metodologines pozicijas, atskleidžiant žmogaus orumo teisinės apsaugos aspektus, ir sušvelninti kraštutines pozicijas jos atžvilgiu, siejant žmogaus ir asmenybės orumą kaip du vienos teisinės kategorijos polius. Tyrimo tikslas - atskleisti žmogaus orumo kaip teisinės kategorijos turinį. Tyrimo uždaviniai. Darbo tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1. išnagrinėti žmogaus kaip biologinės rūšies orumo sampratą, jos raidą; 2. išnagrinėti žmogaus kaip socialinės asmenybės orumo sampratą, jos raidą; 3. išnagrinėti teisės į žmogaus orumą šaltinį per instrumentinio bei teleologinio požiūrių į žmogų santykį; 4. išnagrinėti grėsmes žmogaus orumui ir galimybes jas neutralizuoti teisės pagalba, remiantis tuo, jog socialinio gyvenimo kitimas bei atsiradimas naujų pavojų teisės saugomoms vertybėms yra nuolatinis procesas; 5. išnagrinėti žmogaus orumo ir žmogaus teisių sistemos sąryšį; 6. išnagrinėti žmogaus orumo teisinės apsaugos aspektus, įgyvendinant bendrųjų žmogiškųjų ir asmenybinių interesų kompromisą. Tyrimų apžvalga. Darbo tema yra tarpdisciplininio pobūdžio. Žmogaus kaip biologinės ir dvasinės būtybės integralumas sąlygoja, kad atskiri žmogaus orumo klausimai yra nagrinėjami teisės, medicinos, filosofijos, teologijos, etikos mokslinėje literatūroje. Problematika joje pati įvairiausia: orumo kaip teisės objekto prasmė, idėjinė raida, teisės į orumą juridizavimas, gynimo mechanizmas ir panašiai. Žvelgiant į žmogaus orumo diskursą aišku, kad jame praktiškai dogma yra tapusi nuostata, jog kalbėti apie orumą, jo kriterijus yra beprasmiška. Tačiau drąsiai galima teigti, jog darbų gausa nušviečia su orumo sąvoka susijusių problemų vidines dilemas ir prieštaravimus, parodo šios kategorijos daugiabriauniškumą. Skirtingi autoriai įdėjo savo indėlį į teisės filosofiją, nagrinėdami žmogaus orumo ir teisės į orumą sąvokas, pateikė skirtingas interpretacijas, siejant orumą su žmogaus teisėmis. Teisės į orumą tyrimų moksliškumo stokos priežastys įvairios. Viena jų būdingesnė buvusių totalitalitarinių valstybių, taigi ir Lietuvos, teisės mokslui. Tai nedemokratiniam valdymui būdinga etatistinė teisės samprata, pagal kurią, kuriant teisę, valstybinė valdžia nėra saistoma nuo jos nepriklausomomis visuomenininėmis vertybėmis, tokiomis kaip prigimtinės žmogaus teisės, taigi ir teise į orumą. Todėl ir teisės moksle iki XX a pab. nėra su ja susijusių tyrimų. Kita priežastis – prigimtinės teisės poveikis demokratinių valstybių teisės mokslui, tiksliau jos nuostatos, jog teisės šaltinis yra žmogaus prigimtis, taigi teisė egzistuoja objektyviai, įsigalėjimas. Tai lėmė teisės ontologizavimą – kildinimą iš gamtos, ir iš to kylančią nuostatą, kad orumo terminas yra savaime suprantama kategorija, nereikalaujanti ypatingo jos prasmės išaiškinimo, kad kalbėti apie teisę į orumą, teisingiau apie jos turinį, neprasminga. Orumas traktuojamas kaip gyvybė, sveikata – savybės, įgyjamos gimstant, todėl aiškintis ar visų žmonių orumas vienodas tuomet atrodo taip pat nereikalinga, ir tai nėra teisės mokslo diskusijos objektas, kaip ir kelti klausimą dėl sveikatos skirtumų, nes jie neturi reikšmės teisės į sveikatą įgijimui. Tai, jog teisės į žmogaus orumą šaltinio pobūdis nėra ligšiolinių mokslinių tyrimų objektas, sukelia pačios sąvokos turinio problemą. Požiūriai į orumą skiriasi iš esmės pagal tai, kaip suprantama pati teisė, tiksliau jos šaltinis: ji kyla iš dieviškosios arba valdžios valios, iš žmogaus prigimties ar žmonių santykių. Taigi būtent pagal tai, ar pripažįstame teisės į orumą kilmę iš Dievo, ar iš biologinės žmogaus prigimties, ar iš visuomeninių santykių kokybės, išsakome ne savo pasaulėžiūrinę poziciją, o požiūrį į žmogaus orumą kaip moralinę, biologinę arba teisinę kategoriją. Teologinio ir biologinio požiūrių atstovams (K. Dicke‘ui, E. Klein‘ui, Ch. Starck‘ui, O. Kamir‘ui, J. Abr. Frowein‘ui, D. Kretzmer‘ui) būdinga tai, jog dėl atitinkamų žmogaus prigimtinių savybių teisė į gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę ir kitos teisės nėra suvokiamos kaip priemonės kurti tam tikrą asmens vertingumą visuomenėje, bet kaip jau turimo vertingumo rezultatas. Taigi, jei sąvoką „orumas“ etimologiškai aiškintume kaip „vertingumą“, tai žmogus minėtų sampratų atstovų būtų laikomas vertingu dėl įgimtų savybių: biologiniu požiūriu, dėl savo racionalaus proto ir kūrybinių sugebėjimų, o teologiniu – dėl fakto, jog yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (imago dei). Todėl orumas kiekvieno asmens laikomas vienodu, o teisė į orumą aiškinama per objektyvistiškai suprantamą jos kilmę, tai yra, jog ji priklauso kiekvienam asmeniui iš prigimties, o ne dėl visuomenės pripažinimo. Socialinės orumo prigimties ignoravimas kelia problemą aiškinant teisę į orumą ir apskritai orumą kaip teisinę kategoriją. Orumo sąvoka tampa suvokiama intuityviai, todėl mokslui nepažini, nes išimtinai operuojama prigimtiškumo sąvoka, neįvertinant fakto, jog tik visuomenėje vyksta susitarimas dėl atitinkamos vertybės teisinės apsaugos. Moksliniuose tyrimuose ryškėja ir kita koncepcija, kuri žmogaus orumą ir teisę į orumą kildina iš visuomenini
16 270