Šalčius, Marijus

Šis autorių kolektyvo parengtas vadovėlis turėtų pasitarnauti siekiant geriau suprasti tinkamiausio ikiteisminio tyrimo procesinius, taktinius, metodinius, psichologinius, organizacinius ir kitus klausimus bei ugdant tam tikrus praktinius įgūdžius, reikalingus atliekant atskirų kategorijų nusikalstamų veikų tyrimą. Jame nagrinėjami anksčiau išleistose kriminalistikos mokslo publikacijose mažiau aprašyti, bet pastaraisiais metais itin aktualūs pagrindiniai nusikalstamų veikų atskleidimo ir tyrimo klausimai. Be to, glaustai pateikiami procesiniai, kriminalistiniai, organizaciniai ir kiti ikiteisminio tyrimo aspektai. Vadovėlis bus naudingas būsimiesiems teisininkams ir jau dirbantiems ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams.

Straipsnyje analizuojamos baudžiamojo proceso pažeidimo teisinės pasekmės, jų rūšys, bei kai kurios tokių pasekmių teorinės ir praktinės problemos. Kadangi baudžiamojo proceso įstatyme minėtųjų pasekmių reglamentavimas yra tik fragmentinis, Autorius, remdamasis sistemine procesinių ir kitų teisės aktų analize, išskiria teisinių pasekmių, kurios kyla baudžiamąjį procesą vykdantiems subjektams padarius pažeidimus, rūšis. Straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų, atlyginimo, kaip vienai iš procesinio pažeidimo pasekmių rūšių, analizei. Autorius pastebi, kad šiuo metu galiojantis tokios žalos atlyginimo teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinėmis sutartimis ir turėtų būti keičiamas, atsisakant baigtinio baudžiamojo proceso veiksmų, kuriuos pažeidus asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, sąrašo.

Metodinis leidinys „Baudžiamojo proceso teisė“ parengtas įgyvendinant projektą „Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir pavaldžių policijos įstaigų tyrėjų perkvalifikavimo modulių rengimas ir įgyvendinimas bei kvalifikacijos tobulinimas“ (kodas Nr. VP1-2.2-ŠMM-04-V-06-015). Ši metodinė priemonė yra būtina metodologinė pagalba ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pagrįsta praktiniu poreikiu ir leidžianti jiems įgyti gebėjimų tinkamai aiškinti ir taikyti atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas. Leidinio autoriai, remdamiesi baudžiamojo proceso teisės reikalavimais, doktrinos nuostatomis ir teismų praktika, analizuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimą, ikiteisminio tyrimo bendrąsias nuostatas, įrodinėjimą baudžiamajame procese, slaptus (neviešo pobūdžio) ikiteisminio tyrimo veiksmus, ikiteisminio tyrimo ypatumus supaprastintame procese ir baudžiamųjų bylų procese dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų. Metodinis leidinys „Baudžiamojo proceso teisė“ gali būti skirtas teisės ir kitų studijų programų studentams, teisės praktikams, taip pat visiems besidomintiems baudžiamojo proceso teise.

Straipsnyje analizuojamas procesinių prievartos priemonių taikymo pažeidimas kaip prielaida asmeniui, kurio atžvilgiu jos buvo taikytos, reikalauti žalos atlyginimo. Kad procesinė prievarta nebūtų taikoma beatodairiškai, valstybė yra įpareigota numatyti tam tikras garantijas, viena iš šių garantijų – tai efektyviai veikiantis žalos, atsiradusios dėl procesinės prievartos taikymo, atlyginimo mechanizmas. Straipsnyje, greta klasikinių žalos atlyginimo formų - teisminės ir neteisminės, autorius ragina ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus vis dažniau apsvarstyti galimybę taikyti moralinę bei restitucinę žalos atlyginimo formas. Taip pat identifikuojamos pagrindinės priežastys, lemiančios itin retą neteisminės žalos atlyginimo formos naudojimą. Ypatingas dėmesys yra skiriamas teisminei žalos, atsiradusios dėl procesinės prievartos priemonių taikymo pažeidimo, atlygimo formai. Šie pažeidimai analizuojami valstybės civilinės atsakomybės sąlygų kontekste. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama vienai iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo analizei ir jos refleksijai praktiniame procesinės prievartos priemonių taikymo procese.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtinta, sąlyginai nauja, neteisėto praturtėjimo norma, skirta kovai su neteisėtomis pajamomis ir korupcija. Apžvelgiamos teisinės prielaidos ir siekti tikslai, įtakoję šios normos įtvirtinimą baudžiamajame įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad diskusijos dėl šios normos įtvirtinimo tikslingumo ir jos juridinės konstrukcijos ydingumo nesibaigia jau keli metai, apžvelgiami pagrindiniai kritikų argumentai bei nagrinėjamas jų pagrįstumas. Straipsnyje analizuojami normos taikymo rezultatai bei pagrindinės priežastys įtakojusios tai, kad iki šiol nėra pateisinti tikslai, kurių buvo tikimasi šią veiką kriminalizuojant. Taip pat identifikuojamos pagrindinės praktinio neteisėto praturtėjimo normos taikymo problemos ir ieškomi jų sprendimo būdai. Straipsnyje apžvelgiami pastaraisiais mėnesiais vykstantys teisėkūros procesai, kuriais siekiama padidinti kovos su neteisėtu praturtėjimu efektyvumą.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos bei užsienio šalių baudžiamojo proceso teisės doktrinoje esanti kardomųjų priemonių sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra kardomųjų priemonių tikslai. Detali kiekvieno tikslo analizė leidžia atskleisti tikrąją kardomųjų priemonių instituto paskirtį jo taikymo galimybes ir apribojimus. Straipsnyje analizuojant kardomosios priemonės skyrimo procedūrą bei atskirose jos stadijose sprendžiamus klausimus, iškeliama kardomosios priemonės skyrimo galimumo ir tikslingumo problematika. Statistinių duomenų bei konkrečių baudžiamųjų bylų analizė leidžia atskleisti susiformavusią ydingą praktiką, kuomet įtariamojo procesinio statuso įgijimas "automatiškai" nulemia kardomosios priemonės paskyrimą, net neanalizuojant jos skyrimo tikslingumo.

Straipsnyje, naudojant lyginamąjį metodą, analizuojama namų arešto samprata, kuri Lietuvoje suprantama kaip kardomoji priemonė, o užsienio valstybėse kaip bausmės rūšis. Straipsnyje tai pat apžvelgiami namų arešto, kaip kardomos priemonės, skyrimo pagrindai, tvarka bei akcentuojamos praktinio taikymo problemos, skiriant šią kardomąją priemonę. Ypatingas dėmesys skiriamas namų areštu skirtų įpareigojimų vykdymo kontrolės problemoms išryškinti, dėl kurių ši kardomoji priemonė tampa formalaus pobūdžio ir nepasiekianti kardomosiomis priemonėmis siekiamų tikslų. Atsižvelgiant į užsienio valstybių praktiką bei ekonominius valstybės interesus, pateikiami pasiūlymai reformuoti namų arešto kontrolės mechanizmą, pereinant prie elektroninės kontrolės formos, bei spręsti klausimą dėl namų arešto, kaip atsiros bausmės rūšies, įtvirtinimo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.