Skirmantaitė, Indrė

Psichikos ligoniai – vieni iš labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupių, kadangi visuomenėje vis dar vyrauja psichikos ligonių stigmatizacija, negatyvus požiūris ir elgesys jų atžvilgiu. Tą patį patvirtina ir Pasaulio Sveikatos Organizacija teigdama, jog asmenys sergantys psichikos ligomis vis dar susiduria su diskriminacija, smurtu ir prievarta visose gyvenimo srityse, todėl vienas iš pagrindinių siektinų tikslų - šių pacientų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Dažnai psichikos ligonius tapatiname su nusikalstamų veikų padarymu mus supančioje aplinkoje, tačiau to laikyti šimta procentine taisykle negalime. Moksliniais tyrimais nustatyta, jog esant tam tikrų aplinkybių visumai (medikamentų, skirtų gydyti ligai nevartojimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, socialinė aplinka) asmuo, sergantis psichikos liga gali būti linkęs dažniau daryti nusikalstamas veikas. Asmenų, kurie padaro nusikalstamą veiką ne dėl psichikos ligos teisinė padėtis yra kitokia, lyginant su asmenimis, kurie nusikalstamą veiką padaro dėl psichikos ligos. Pagrindinis teisinės padėties skirtumas toks, jog asmenys, kurie serga psichikos liga ir teismo pripažinti nepakaltinamais yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės ir jų atžvilgiu taikomos priverčiamosios medicinos priemonės (PMP), kurios suprantamos kaip gydymo ir valstybės prievartos priemonių visuma. PMP taikymu siekiama apsaugoti tiek patį pacientą tiek ir visuomenę nuo neigiamo elgesio padarinių, ko pasėkoje ribojama žmogaus laisvė, todėl teisinis reguliavimas turi užtikrinti konkrečias teisių ribojimo ribas, nes šiuo metu Lietuvos teisinėje bazėje nėra normų, kurios aiškiai reglamentuotų skirtingų PMP rėžimų metu ribojamų teisių turinį. Taip pat pastebėta, jog PMP parinkimas siejamas su padarytos veikos pavojingumu kuomet padarius sunkesnę nusikalstamą veiką skiriama griežtesnė PMP, o tai prieštarauja pagrindiniam tikslui, kuriuo siekiama ne bausti, o gydyti. Taigi šio darbo tikslas - išanalizuoti psichikos ligonių, padariusių visuomenei pavojingą veiką, psichikos sveikatos priežiūros reguliavimo ypatumus, aptarti kokios yra teisių ribojimo ribos skirtingų priverstinio stebėjimo rėžimų sąlygomis. Atlikus mokslinės literatūros, teisinės bazės bei teismų praktikos analizę galime pastebėti, jog esamas priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies parinkimo, pakeitimo, nutraukimo bei teisių ribojimo skirtingų priverčiamųjų medicinos priemonių rėžimo metu teisinis reglamentavimas ir teismų atliekamas šių normų taikymas praktikoje nėra pakankamas užtikrinant teisę į kokybiškas, priimtinas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas.