Jočienė, Danutė

The execution of final judgments of the European Court of Human Rights (ECtHR), as enshrined in Article 46 of the European Convention on Human Rights (ECHR), is a fundamental sine qua non for the continuum and integrity of the European human rights system. The Protocols to the ECHR, adopted to address pervasive issues in the implementation of the ECtHR final judgments, launched new methods to facilitate their execution. This Thesis evaluates the effectiveness of the ECHR system by analyzing types of violations and the supervisory mechanism’s operations, with a primary focus on the roles of the Committee of Ministers and the ECtHR. This comprehensive evaluation of the Convention system reveals a persistent need for enhanced implementation of the ECtHR final judgments at the national level.

The concept of the "jurisdiction of the State" is enshrined in Article 1 of the European Convention on Human Rights, which stipulates the obligation to respect human rights. "State jurisdiction" also impacts the effective application of the Convention, as it consists of the aspects that generate imputability to the States Parties. Our research has examined the “state jurisdiction” concept under international law. The peculiarities of Article 1 of the Convention and its relation with relevant Articles have been given appropriately. The case-law on the concept of the "state jurisdiction" is analysed, and the very comprehensive and appropriate concept of the "state jurisdiction" is tried to be given. The thesis provides a chronological examination of the case-law of the ECtHR. Considering the case-law of the Court, the concept of the "state jurisdiction" has been constantly expanded. Initially, such expansion has led to the expansion of the obligations that the States Parties have undertaken by signing and ratifying the Convention and its relevant Protocols. Consequently, this work recommends States Parties to perform due diligence when they exercise de facto or de jure actual authority.

Lietuvos Respublika, būdama Europos žmogaus teisų konvencijos nare įsipareigoja laikytis Europos Žmogaus Teisių Teismo tarptautinių sutarčių pagrindu suformuotų standartų nuteistųjų kalinimo sąlygų srityje. Nors didžioji dalis standartų, tokių kaip vienam nuteistajam skiriamas gyvenamasis plotas, higienos, sanitariniai, mitybos ar kiti gyvenamųjų sąlygų standartai nagrinėjami ne vienoje byloje, todėl yra itin aiškiai suformuoti, tačiau Lietuvos Respublika vis dar išlieka viena iš pirmaujančių Europos Sąjungos šalių, kurioje Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuoti kalinimo sąlygų standartai neįgyvendinami tinkama apimtimi.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga koronaviruso pandemijos metu Europos Tarybos valstybėse narėse. Pirmojoje magistro baigiamojo darbo dalyje yra analizuojama ekstremalios situacijos samprata, šiai situacijai būdingi kriterijai bei vertinama, ar koronaviruso pandemija gali būti laikoma ekstremalia situacija. Taip pat analizuojamos Konvencijoje garantuojamų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apribojimo galimybės, nepaprastosios padėties, kaip specialaus teisinio režimo, samprata, istorinės atsiradimo aplinkybės, nepaprastosios padėties požymiai ir jų pasireiškimas koronaviruso pandemijos metu. Antroje magistrinio baigiamojo darbo dalyje yra atliekamas tyrimas, kurio metu siekiama nustatyti, ar valstybės, Europos Tarybos nares, taikydamos priemones kovoje su koronaviruso pandemija, apribojančias naudojimąsi Konvencijoje reglamentuotomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, privalo savo nacionalinėje teisėje įsivesti specialų teisinį režimą – nepaprastąją padėtį ir ar valstybių taikomos priemonės kovoje su COVID-19 virusu yra teisėtos, pagrįstos, proporcingos ir, kai kuriais atvejais, nediskriminuojančios. Taigi, tyrimo metu vertinama, ar koronaviruso pandemijos metu valstybės, Europos Tarybos narės, taikydamos priemones kovoje su koronavirusu teisėtai, pagrįstai ir proporcingai apribojo Konvencijos 2 straipsnyje „Teisė į gyvybę “, 5 straipsnyje „Teisė į laisvę ir saugumą “, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnyje „Judėjimo laisvę“, 8 straipsnyje „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ reglamentuotas žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Magistro baigiamajame darbe analizuoti tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai pagal 1969 m. Jungtinių Tautų Vienos konvenciją dėl sutarčių teisės, nagrinėtos teorinės ir praktinės tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindų aiškinimo ir taikymo problemos. Darbe nagrinėjama užsienio ir lietuvių autorių mokslinė literatūra bei tarptautiniai teisės aktai, susiję su tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindais. Darbe analizuojami konkretūs 1969 m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai, atskleidžiama jų taikymo praktikoje ypatybės bei problematika. Darbe atlikto tyrimo analizė atskleidžia, kokia problematika gali kilti taikant tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindus pagal 1969 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl sutarčių. Pirmoje darbo dalyje analizuojama tarptautinės sutartys ir jų sudarymo ypatybės pagal 1969 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės. Atskleidžiama tarptautinės sutarties reikšmė, jos sudarymo proceso ypatybės, kurios yra itin glaudžiai susiję ir su tarptautinių sutarčių negaliojimu (pvz., pareiga laikytis vidaus teisės nuostatų, sudarant tarptautinę sutartį ar įgaliojimų atstovui suteikimas). Antroje darbo dalyje analizuojama tarptautinės sutarties galiojimo prezumpcija. Atskleidžiamos tarptautinės sutarties galiojimo sąlygos. Trečioje ir ketvirtojoje darbo dalyse analizuojami 1969 m. Vienos konvencijos 46-53 straipsniuose įtvirtinti tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai, atskleidžiami absoliutūs ir santykiniai negaliojimo pagrindai, jų aiškinimo apimtys, praktinio taikymo pavyzdžiai, galimos pasekmės.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija pripažįstama kaip efektyviausias žmogaus teisių apsaugos mechanizmas tarptautiniu lygmeniu. Šiame magistro darbe analizuota Konvencijos sistemos kitimo raida, jos reformų priežastys bei rezultatai, tokiu būdu siekta atskleisti Konvencijos pagrindu funkcionuojančio Europos Žmogaus Teisių Teismo įtaka ir reikšmė valstybėms Konvencijoms dalyvėms. Visų pirma, nagrinėta Konvencijos sistemos reformos įvykdytos papildomais Protokolais Nr. 11 ir Nr. 14 – jų priėmimo priežastys, tikslai ir būtinybė esminiams pakeitimams Konvencijos sistemoje. Antra, atsakyta į klausimą ar įvykdytos reformos buvo būtinos, pagrįstos ir teisingos; ar naujos Konvencijos nuostatos, kurios buvo numatytos Protokole Nr. 11 ir Nr. 14,pagerino EŽTT darbą, kad jis liktų efektyviu tarptautiniu žmogaus teisių gynybos organu ateities kartoms. Pabaigoje, buvo pateikta informacija dėl aukščiau pateiktų problemų, bei atlikta EŽTT veiklos statistinė analizė dėl aukščiau minimų sričių. Taip pat pateikta galimos Konvencijos sistemos reformų idėjos ir kryptys, siekiant efektyvesnio Konvencijos sistemos mechanizmo ateityje.

Having in mind the idea of Human Rights indivisibility, interdependence and interrelation it is really important to point out that the socio-economic and cultural rights are just as important as civil-political rights. Hence, in this Master Thesis we have analyzed the protection of social rights and its effectiveness in the jurisprudence of the European Court of Human Rights. First of all, we have glanced at the positive obligations of the state and the role of the European Court. Here we have answered what positive obligations the State has when it comes to the right to life and how it is connected to the social right to health. Secondly, we have analyzed the prohibition of torture, its connection to the right to health, as well as analyzed states’ positive obligations in this area. Moreover, we have evaluated prisoners living conditions and their health while in state’s detention. The biggest part of the thesis has been dedicated to the right to a private life and the social rights that may be derived of the latter provision. Here we have looked at the patients’ rights, right to work and the rights at work, right to housing and property. Also, we have given an insight on the forced labour in the area of children protection and the right to education. Lastly, we have provided with an information on the above-mentioned problems, gave a legal analysis of the ECtHR’s cases in relation to the above-mentioned areas and provided with a possible solution to ensure even more dynamic and effective social rights protection in the jurisprudence of European Court of Human Rights.

The Master Thesis is devoted to the study of the content of States’ obligations stemming from the UN Charter and the ECHR while implementing targeted sanctions imposed by UNSC RESs. The main objectives of the Master Thesis were to analyse the provisions of the UN Charter, the ECHR and the ECtHR’s case law and to find out whether it is possible to meet obligations simultaneously under both international legal orders while implementing targeted sanctions; and to establish whether the UN security system and the ECHR have a dialogue or confront each other. The research has shown that Member States to the UN Charter are obliged to implement UNSC RESs concerning targeted sanctions. Moreover, Art. 103 of the UN Charter prioritises «obligations of the Members of the United Nations under the present Charter».The ECtHR, while analysing obligations of States’ under ECHR when they implemented targeted sanctions in the Al-Jedda, Nada, and Al-Dulimi cases clearly avoided a conflict between legal orders of the UN and the ECHR by using a harmonisation technique. By doing so, the Court created a dialogue between two international legal instruments. However, at the same time, the ECtHR put the burden of balance between the UN Charter and the ECHR on States Parties to the ECHR. Resolutions concerning targeted sanctions usually impose an unconditional obligation on Member States. The actions that States are required to take while implementing UNSC targeted sanctions resolutions are time consuming and de facto States Parties to the ECHR are required to give priority to one of the two legal instruments. Thus, it leads to a confrontation between the ECHR and the UN security system in reality.