Daubarienė, Ilma

Disertacijoje tiriama, ar Lietuvos teisėje įtvirtintas actio Pauliana institutas, jį taikant komerciniuose sutartiniuose santykiuose, užtikrina pusiausvyrą tarp tarpusavyje konkuruojančių kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įgijusio trečiojo asmens, kaip vieno iš to skolininko kreditorių, interesų. Instituto taikymo probleminiai aspektai analizuojami eilinių kreditorių (t. y. kreditorių, kurių reikalavimai nėra užtikrinti, ir kuriems įstatymuose nesuteiktas prioritetas tenkinant reikalavimus iš bankrutuojančio skolininko turto) požiūriu. Lyginamuoju aspektu ištyrus actio Pauliana instituto ir jo analogų reglamentavimo bei taikymo įprastame civiliniame procese ir bankroto procese ypatumus, egzistuojančius Anglijos, JAV, Nyderlandų ir Lietuvos teisėje, disertacijoje išryškinamas nacionalinio reguliavimo specifiškumas: Lietuvoje nėra aiškios takoskyros tarp actio Pauliana taisyklių, skirtų pirmenybiniams sandoriams ginčyti, ir taisyklių, skirtų sandoriams, pažeidžiantiems skolininko turto vientisumą, ginčyti. Aptarus minėtos aiškios atskirties nebuvimo problematiką, tyrime toliau analizuojama, ar pauliškasis ieškinys Lietuvos teisėje leidžia eiliniams kreditoriams efektyviai apginti savo interesus skolininko atžvilgiu. Kartu tyrime vertinama, ar nacionalinis reguliavimas užtikrina dviejų tipų eilinių kreditorių, kurių lūkesčiai actio Pauliana procese yra kardinaliai priešingi (t. y. pauliškąjį ieškinį pareiškusio eilinio kreditoriaus kaip ieškovo ir ginčijamą sandorį su skolininku sudariusio kito eilinio jo kreditoriaus kaip atsakovo), interesų pusiausvyrą. Atskleidus actio Pauliana instituto taikymo komerciniuose sutartiniuose santykiuose probleminius aspektus, disertacijoje nubrėžiamos gairės šio instituto taikymo sąlygoms Lietuvoje tobulinti. Minėtos gairės bendruoju atveju gali būti pritaikomos ne tik komerciniams, bet ir kitiems sutartiniams santykiams.

Šio darbo tyrimo objektas - nuostolių atlyginimo sutartiniuose santykiuose institutas, kuris analizuojamas remiantis civilinės teisės doktrinoje išdėstytomis mokslininkų nuomonėmis bei Lietuvos teismų praktika. Autorius orientuojasi į darbo praktinį pritaikomumą, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas nuostolių atlyginimo sutartiniuose santykiuose reglamentavimo Lietuvos Respublikos civiliniuose įstatymuose bei tarptautiniuose teisės aktuose ir principuose (Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo - pardavimo sutarčių, Tarptautiniai komercinių sutarčių principai, Europos sutarčių teisės principai) analizei, taip pat Lietuvos teismų formuojamos praktikos sutartinės civilinės atsakomybės srityje analizei. Darbe apžvelgiami sutartinės civilinės atsakomybės ypatumai: sprendžiant klausimą apie civilinės atsakomybės rūšį, taikytiną žalos, padarytos ikisutartiniuose santykiuose, atlyginimui, pateikiami sutartinės civilinės atsakomybės atribojimo nuo deliktinės civilinės atsakomybės kriterijai, taip pat nurodomos sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos ir formos. Kartu analizuojama atlygintinų nuostolių dydžio nustatymo problematika, tame tarpe, visiško nuostolių atlyginimo principo Lietuvos teisėje taikymas. Daugiausia dėmesio skiriama nuostolių atlyginimo atskiruose sutarties sudarymo ir vykdymo etapuose aspektų analizei. Apžvelgiama visa klasikinė sandorio struktūra, pradedant derybų ir baigiant sutarties vykdymo stadija: aptariamas nuostolių, patirtį ikisutartiniuose santykiuose, taip pat dėl preliminariosios sutarties pažeidimo, atlyginimas, nagrinėjamas sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu padarytų nuostolių, plačiausiai, - negautų pajamų, atlyginimas.