Jarašiūnas, Egidijus

Straipsnyje nagrinėjamas konstitucinės teisės moksle nuolat iškylantis konstitucinės interpretacijos specifiškumo klausimas. Vienų autorių teigimu, konstitucijos ir įstatymų bei kitų ordinarinės teisės aktų aiškinimai skiriasi, t. y. jie įžvelgia konstitucijos aiškinimo specifiką ar ypatumus. Kiti autoriai linkę manyti, kad tarp tų aiškinimų didesnio skirtumo nėra arba skirtumai yra tik kiekybinio pobūdžio. Tarp pastarąjį požiūrį mūsų dienomis palaikančių konstitucionalistų šiai grupei tipiškus argumentus yra išdėstę R. Guastini, M. Luciani ir D. A. Celis Vela. Eisime tokiu tyrimo keliu: pirmiausia aptarsime konstitucijos aiškinimo specifikos neigėjų teiginius, paskui aiškinsimės, ar konstitucijos, šalies aukščiausiosios pirminės steigiamosios teisės, ypatingumas lemia vienokią ar kitokią jos aiškinimo specifiką. Šiuo aspektu mums svarbi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, kuriam patikėta mūsų valstybės Konstitucijos oficialaus aiškinimo misija, jurisprudencija. Konstitucijos aiškinimą (konstitucinę interpretaciją) traktuosime ne kaip mechaninį teisinio aiškinimo metodų taikymą, bet kaip vientisą procesą, kuriame regime aiškinimo strategijos pasirinkimą, su tos strategijos įgyvendinimu susietų teisinio aiškinimo metodų, technikų ar taisyklių derinių panaudojimą ir gautus tokio aiškinimo rezultatus. Straipsnyje pabrėžiamas konstitucijos aiškinimo strategijos ypatingumas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ją traktuoja kaip teisiškumo etaloną, įstatymų ir kitų ordinarinės teisės aktų tikrinimo matą ir jos nuostatas aiškina kaip tobulą, darnią teisę. Konstitucinio teksto ypatumai, jos normatyvinės dimensijos (normos ir principai, o tarp pastarųjų – ir nepakeičiami pamatiniai principai) sudėtingumas, konstitucinių vertybių sistemos, konstitucijos kaip teisės be spragų koncepcijos atskleidimas reikalauja taikyti pačius įvairiausius teisinio aiškinimo metodus, principus, technikas ar taisykles, galinčias atskleisti minėtus aspektus. Aiškinant konstituciją reikia ne tik taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus (sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, teisės kūrėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.), bet prireikus juos papildyti naujais aiškinimo kriterijais, elementais ar taisyklėmis, adaptuoti įprastinius (tradicinius) teisinio aiškinimo metodus ar išryškinti tam tikrus jų aspektus, kad geriau atsiskleistų konstitucinė norminė tikrovė, naudoti tradicinių ir naujai išryškėjusių kriterijų kombinacijas. Konstitucijos kaip vertybių sistemos samprata siejama su pagrindinių teisių apsauga, konstitucinių vertybių pusiausvyros užtikrinimo klausimais, konstitucinės kontrolės instituto funkcionavimu. Konstitucijos aiškinimas grindžiamas konstitucinio akto nuostatų ir šiuolaikine vertybių samprata. Visi teisę kuriantys ir ją taikantys subjektai savo aktus ir sprendimus turi suderinti su konstitucija ir ją atskleidžiančia oficialia konstitucine doktrina, darančią poveikį visai teisinei sistemai. Atitiktis konstitucijai yra bet kokio teisės akto teisinio veikimo sąlyga. Konstitucijos aiškinimas – teisinis aiškinimas, tačiau jo ypatumai leidžia tokį aiškinimą traktuoti kaip specifinį, turintį savitų bruožų teisinio aiškinimo atvejį.

Straipsnyje nagrinėjami demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos, kaip dviejų konstitucinių kategorijų, tarpusavio sąsajos aiškinimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje klausimai. Šis teismas yra pabrėžęs, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo ir jų apsaugos principas yra vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinių pagrindų, kad demokratinė konstitucinė sistema negali visavertiškai funkcionuoti be žmogaus teisių apsaugos, kad vienas svarbiausių demokratinės teisinės valstybės uždavinių – ginti ir saugoti šias teises ir laisves. Kartu galima daryti išvadą, kad veiksminga žmogaus teisių apsauga įmanoma tik demokratinėje teisinėje valstybėje. Demokratija ir žmogaus teisių apsauga yra glaudžiais vidiniais ir tarpusavio priklausomybės ryšiais susietos kategorijos. Šių principų sąsajos aiškinimo plėtojimas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne tik praturtina jų sampratą naujais aspektais, bet ir prisideda prie visos konstitucinės sistemos pusiausvyros užtikrinimo.

Straipsnyje nagrinėjama konstitucinių tradicijų, suvokiamų kaip konstitucinio paveldo elemen- tai, įtvirtintų ar atspindimų galiojančioje konstitucinėje sistemoje, reikšmė ir jų panaudojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. Šie elementai dabartinę šalies Konstituciją sieja su šalies kons- titucine praeitimi, Lietuvos valstybės ir teisės tęstinumu. Tradicijas įtvirtinančios konstitucinės nuostatos lemia konstitucinių tradicijų kategorijos vartojimą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Ši teisinė kategorija padeda geriau suprasti dabartinį konstitucinį regu- liavimą. Straipsnyje aptariamos konstitucinių tradicijų vartojimo konstitucinėje jurisprudencijo- je ypatumų, jų reikšmės grindžiant konstitucinį tapatumą, poveikio konstituciniam stabilumui ir tęstinumui problemos.

Straipsnyje nagrinėjami konstitucinio tapatumo koncepcijos, išryškėjusios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, poveikio Europos Sąjungos teisės taikymui Lietuvoje klausimai. Ši sąvoka, kurios šerdį sudaro nekeičiami pamatiniai Lietuvos valstybės konstituciniai principai – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis – taip pat apima glaudžiai su minėtais principais susijusį Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos principą, kurio sudedamasis elementas yra Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus, ir kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, taip pat Konstitucijos aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės ins-titucijų kompetenciją.Konstitucinis tapatumas laikytinas ne tiek priešpriešos, kiek teisminio bendradarbiavimo instrumentu, pade-dančiu užtikrinti nacionalinės ir ES teisinių sistemų pusiausvyrą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos konstitucijoje ir ES pirminėje teisėje. Kiekvienu europinės integracijos, kaip konstitucinės vertybės, susidūrimo su kitomis konsti-tucinėmis vertybėmis atveju Konstituciniam Teismui tenka pareiga nubrėžti ribą, kurią nubrėžus, nebūtų paneigta ar iškreipta abiejų vertybių prasmė ir reikšmė bei kartu užtikrintas darnus abiejų teisinių sistemų funkcionavimas. Nacionaliniai teismai, iškilus klausimui dėl nacionalinių teisės aktų atitikties ES teisei, neturi pamiršti, kad ES teisinių imperatyvų laikymasis neatleidžia nuo pareigos laikytis konstitucinių imperatyvų ir nevengti tokių aktų konstitucingumo patikros. Teisingo sprendimo šioje srityje paieška neįsivaizduojama be ordinarinio, konstitucinio ir ESTT bendradarbiavimo instrumentų, nustatytų Lietuvos ir ES teisinėse sistemose, panaudojimo.