Štareikė, Eglė

Šiandieninėje, ypatingai įtemptoje geopolitinėje situacijoje, hibridinės grėsmės yra vienas iš sudėtingiausių ir greičiausiai besikeičiančių reiškinių tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje. Karas Ukrainoje, migrantų krizė, meteorologiniai balionai, dronai ir kitos hibridinio pobūdžio atakos tapo didžiuliu iššūkiu Lietuvos nacionaliniam saugumui. Hibridinės grėsmės atskleidė, jog vien tik stipri valstybės karinė galia, nebegarantuoja apsaugos nuo netradicinių ir daugialypių priemonių panaudojimo, siekiant paveikti gyventojų saugumo jausmą, pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis ir valstybės stabilumą. Įvertinus tai, valstybės yra priverstos reaguoti į kasdien kylančius naujus iššūkius, keisti ir adaptuoti teisinį reglamentavimą, naudojamas apsaugos priemones, didinti gyventojų sąmoningumą ir stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą. Baigiamojo darbo tema - „Hibridinės grėsmės kaip iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui“. Tyrimo tikslas – išanalizuoti hibridines grėsmes (meteorologinių balionų incidentus ir kibernetinius išpuolius) kaip kompleksinį iššūkį Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baigiamojo darbo tikslui įgyvendinti iškelti 5 uždaviniai: išanalizuoti hibridinių grėsmių sampratą ir raidą teoriniu aspektu, išanalizuoti nacionalinio saugumo sampratą hibridinių grėsmių kontekste, išnagrinėti Europos Sąjungos, NATO strategijas ir partnerystę, hibridinių grėsmių kontekste, išanalizuoti Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją ir priemones, kovojant su hibridinėmis grėsmėmis, identifikuoti (pasirinktų hibridinių grėsmių) meteorologinių balionų ir kibernetinių išpuolių keliamus iššūkius Lietuvos nacionaliniam saugumui ir teisinio reglamentavimo pasikeitimus. Baigiamasis darbas sudarytas iš santrumpų sąrašo, įvado, trijų skyrių, išvadų, literatūros sąrašo, santraukų lietuvių, anglų kalbomis. Pirmajame baigiamojo darbo skyriuje pristatomas hibridinių grėsmių atsiradimas, pateikiamas jų apibrėžimas, rūšys, atskleidžiamas sąvokos daugialypiškumas, taip pat aptariama nacionalinio saugumo sąvoka, jos raida, teoriniai aspektai, pristatomi pagrindiniai saugumo sektoriai, ,,pilkoji zona”, analizuojama hibridinių grėsmių ir nacionalinio saugumo koreliacija. Antrajame skyriuje nagrinėjami tarptautiniai Europos Sąjungos, NATO komunikatai, dokumentai ir teisės aktai, strategijos kovojant su hibridinėmis grėsmėmis, atskleidžiamas organizacijų bendradarbiavimo būtinumas. Analizuojami Lietuvos nacionaliniai teisės aktai reglamentuojantys nacionalinį saugumą sąsajoje su hibridinėmis grėsmėmis. Trečiajame skyriuje, analizuojami meteorologinių balionų ir kibernetinių išpuolių atvejai, atskleidžiama jų, kaip hibridinių grėsmių įtaką Lietuvos nacionaliniam saugumui, pristatomi teisinio reguliavimo pokyčiai, naujų priemonių atsiradimas ir įgyvendinimas. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados: 1) hibridinių grėsmių reiškinys sunkiai apibrėžiamas dėl nuolat vykstančių technologinių, geopolitinių ir kitų pasikeitimų, tačiau sutinkama, kad tai yra prievartinių ir ardomųjų veiklų, konvencinių ir nekonvencinių metodų derinys, naudojamas valstybinių ar nevalstybinių subjektų, siekiančių priešiškų tikslų, tačiau neskelbiant karo ir išliekant žemiau oficialaus karo ribos. Į šią sąvoką patenka karinių ir nekarinių priemonių, tokių kaip diplomatinis, ekonominis spaudimas, kibernetiniai išpuoliai, dezinformacija panaudojimas. Identifikuoti kylančias grėsmės ir jų šaltinį ypač sudėtinga dėl subjektų veikimo „pilkojoje zonoje“, neaiškaus priešo buvimo ir oficialaus karo nepaskelbimo. 2) Nacionalinis šalies saugumas yra suprantamas, kaip valstybės teritorijos, suvereniteto ir jos gyventojų apsauga nuo išorinių ir vidinių grėsmių. Nacionaliniam saugumui įtaką daro aplinkosaugos, kariniui, ekonominiui, kibernetiniui, socialiniui ar politiniui valstybės sektoriui kylančios grėsmės. Pastarųjų metų įvykiai: „Ikea“ padegimas, savaime užsidegančios siuntos ir kt. parodė, kad Lietuva susiduria su Rusijos ir Baltarusijos vykdomais hibridiniais išpuoliais ir tai tiesiogiai veikia šalies nacionalinį saugumą. 3) Europos Sąjunga ir NATO vykdo kryptingą ir nuolatinį darbą hibridinių grėsmių prevencijos ir kovos srityje. ES parengti veiksmų planai, strategijos ir kiti dokumentai, rodo, jog hibridinių grėsmių keliami pavojai yra realūs ir toliau išlieka prioritetiniu Europos Sąjungos klausimu saugumo srityje. NATO užtikrina kolektyvinę gynybą, atgrasymą ir reagavimą, o Europos Sąjunga kuria teisėkūros, reguliavimo ir vidaus atsparumo stiprinimo priemones. 4) Įgyvendinant nacionalinio saugumo strategijos tikslus, valstybė imasi aktyvių priemonių kovojant su iškilusiomis hibridinėmis grėsmėmis: priimtas naujas Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas, įkurtas Nacionalinis krizių valdymo centras, patvirtinta Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programa, gyventojai šviečiami hibridinių grėsmių ir pilietinio pasipriešinimo srityje, organizuojamos bendros valstybinių institucijų pratybos kritinės infrastruktūros apsaugos srityje. 5) Meteorologinių balionų naudojimas gabenant akcizais apmokestinamas prekes iš Baltarusijos į Lietuvą peržengė tradicinės kontrabandos ribas, įgijo hibridinių grėsmių pobūdį ir tapo tikru iššūkiu Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lietuvos valstybės atsakas į šią grėsmę yra kompleksinis, apimantis tiek teisės aktų pakeitimus, tiek ir krizių valdymo, tarpinstitucinio bendradarbiavimo, bei kitų priemonių įgyvendinimo visumą. Atlikti pakeitimai rodo, jog teisinis reguliavimas nėra pakankamas. 6) Kibernetinės atakos vis dažniau naudojamos kaip netiesioginio poveikio priemonė, kuria siekiama sutrikdyti institucijų veiklą, paveikti visuomenę, skleisti dezinformaciją, mažinti pasitikėjimą valstybe ir kelti nesaugumo jausmą, neperžengiant atviro karinio konflikto ribų. Lietuvos atsakas į kibernetines grėsmes yra nuoseklus ir sisteminis. Tą rodo kibernetinio saugumo įstatymo atnaujinimas, kuriuo Lietuvos teisinėje sistemoje pradėta įgyvendinta ES direktyva TIS2, išplėstas kibernetinio saugumo subjektų ratas, sugriežtinta atsakomybė, piniginės baudos už kibernetinio saugumo pažeidimus. Taip pat visa apimtimi pradėtas taikyti ES Reglamentas 2019/881 (Kibernetinio saugumo aktas), ir ES Reglamentas 2021/887, kurio pagrindu Lietuvoje pradėjo veikti Nacionalinio koordinavimo centras, pradėta SOC/CSIRT sistemų plėtra ir kitos priemonės.

Šiame magistro baigiamajame darbe, autoriaus analizuojama, kaip dirbtinio intelekto technologijų taikymas veikia asmens teisės į privatumą apsaugą šiuolaikinėje visuomenėje. Atsižvelgiant į tai, kad DI sistemų galimybės sparčiai plečiasi ir tampa vis labiau integruotos į kasdienį gyvenimą, didėja rizika asmens duomenų saugumui bei privatumo pažeidimams. Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti dirbtinio intelekto technologijų praktikoje keliamas grėsmes asmens teisės į privatumą apsaugai ir įvertinti esamą teisinį reguliavimą, siekiant nustatyti jo tinkamumą šių grėsmių kontekste. Teorinėje darbo dalyje išanalizuota dirbtinio intelekto samprata, raida, klasifikacija bei pagrindinės savybės, taip pat aptarta asmens teisės į privatumą raida nuo filosofinių ištakų iki šiuolaikinio reglamentavimo. Nagrinėti Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktai, įskaitant Europos žmogaus teisių konvenciją, Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, didelis dėmesys buvo skiriamas Dirbtinio intelekto aktui. Empirinėje dalyje taikyta atvejo studijos metodika, nagrinėjant įmonių „ Clearview AI“ ir „Cambridge Analytica“ pavyzdžius. Šių atvejų tyrimas leido išryškinti DI keliamas grėsmes teisei į privatumą praktikoje ir įvertinti padarytus pažeidimus bei institucijų reakcijas. Atliktas tyrimas patvirtino, kad grėsmė privatumo apsaugai kyla ne iš pačios DI technologijos, bet iš būdo, kuriuo ji taikoma. Nustatyta, jog naujasis Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto aktas yra reikšmingas žingsnis užtikrinant asmens duomenų apsaugą, taip pat teisę į privatumą sustiprina Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, tačiau siekiant efektyvios apsaugos būtina stiprinti ir vartotojų sąmoningumą, ir technologijų kūrėjų atsakomybę.

Magistro baigiamojo darbo objektas – minties, sąžinės ir religijos laisvės, saviraiškos laisvės teisinis reglamentavimas ir apsaugos problematika. Iškeltas tikslas – atskleisti teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę bei saviraišką sampratas, teisinio reguliavimo ypatumus, apžvelgti šių teisių apsaugos probleminius aspektus ir jų priežastis. Iškelti keturi uždaviniai: atskleisti teisių į minties, sąžinės, religijos laisvę ir saviraišką sampratas jų esminių požymių ir teisinio reglamentavimo ypatumų aspektais; išanalizuoti tradicinių ir pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų užtikrinamų teisių skirtumus nuo kitų religinių bendruomenių; atskleisti teisėto naudojimosi saviraiškos laisve sankirtos su neapykantos nusikaltimais ir asmens garbės bei orumo pažeidimais ypatumus; išanalizuoti šios srities ekspertų požiūrį į teisinio reglamentavimo ypatumus ir teisės pažeidimo atskyrimo nuo prigimtinės teisės įgyvendinimo klausimus bei aktualijas. Magistro baigiamojo darbo pirmajame skyriuje apžvelgta teisės į minties, sąžinės, religijos laisvę ir saviraišką samprata bei teisinio reglamentavimo ypatumai. Antrajame skyriuje išanalizuoti valstybės religinio neutralumo aspektai, tradicinių ir pripažintų religinių bendruomenių užtikrinamų teisių skirtumai, taip pat apžvelgta saviraiškos laisvės sankirta su neapykantos nusikaltimais ir asmens garbės ir orumo pažeidimais. Trečiajame darbo skyriuje atliktas naujas ir unikalus empirinis tyrimas interviu būdu siekiant iš praktinės pusės išanalizuoti policijos pareigūnų požiūrį į saviraiškos laisvės ir teisės pažeidimo atribojimą bei religinių bendruomenių teisių užtikrinimo situaciją Lietuvoje. Atlikus teorinę literatūros ir teisės aktų analizę bei empirinį tyrimą pasitvirtino darbo autorės ginamieji teiginiai. Tiek teorijoje, tiek praktikoje įžvelgiamos tik abstrakčios saviraiškos laisvės ir neapykantos kalbos atskyrimo taisyklės. Panaši situacija randama ir siekiant atriboti saviraiškos laisvę nuo garbės ir orumo pažeidimo, pastebėtos tik teismų praktikos sukurtos painios reiškinių atribojimo gairės. Kalbant apie tradicinių ir pripažintų religinių bendruomenių teisių užtikrinimą lyginant su kitų tikėjimų atstovų teisėmis, įžvelgtas privilegijų teikimas tradicinėms bendruomenėms, persipynęs švietimo, krašto apsaugos, civilinių santykių bei galimos baudžiamosios atsakomybės srityse. Magistro darbe naudoti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros tyrimo metodas, teisės aktų analizės metodas, kokybinis tyrimas – apklausa interviu būdu.

Nepilnamečio teisių tema, susijusi su jo privačiu gyvenimu ir asmens duomenų apsauga, Lietuvoje nėra dažnai gvildenama, todėl nėra dažnai atliekami tyrimai. Būtent dėl šių priežasčių privalu nagrinėti nepilnamečių teisių reguliavimo ypatumus, susijusius su teise į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsauga, šiandieninėmis aktualijomis, siekiant geriau apsaugoti įvairias nepilnamečių teises. Darbo tikslas – atskleisti nepilnamečių teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos užtikrinimo teisinio reguliavimo ir praktinius probleminius aspektus. Tyrimo objektas – nepilnamečių teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos užtikrinimo teisinis reguliavimas. Iškeltam tikslui pasiekti suformuluoti šie uždaviniai: 1. Išanalizuoti nepilnamečio teisės į privatų gyvenimą reglamentavimą nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose. 2. Atskleisti nepilnamečio asmens duomenų apsaugos užtikrinimo teisinį reguliavimą. 3. Identifikuoti pagrindinius nepilnamečių teisių pažeidimus, susijusius su teise į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsauga. 4. Išnagrinėti privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugos institutų sąsajas. 5. Identifikuoti veiksnius, darančius įtaką nepilnamečių privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugos pažeidimams, bei jų sprendimo būdus. Išanalizavus teisės doktriną, teismų praktiką bei empirinio tyrimo rezultatus, pastebima, kad visgi, net ir esant griežtam nepilnamečių privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugos teisiam reguliavimui, šių teisių apsaugai ir užtikrinimui to nepakanka. Atsižvelgus į tyrimo dalyvių nuomonę, turimą patirtį ir žinias, siekiant tinkamai užtikrinti nepilnamečio privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugos teises būtina stiprinti teisinį reglamentavimą, griežtinti bausmes, už šių teisių padarytus pažeidimus, imtis didesnių prevencinių priemonių ir skatinti švietimą, kurti tarpinstitucinius ryšius ir didinti jų bendradarbiavimą bei mažinti valstybinių institucijų intervenciją, kai tai nėra būtina. Darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados, pasiūlymai, literatūros sąrašas ir santrauka dvejomis kalbomis. Atliekant tyrimą naudoti mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, pusiau struktūruotas interviu, lingvistinis ir loginis – analitinis metodai.

Gydytojų civilinės atsakomybės klausimas šiandien yra viena aktualiausių problemų civilinėje teisėje. Tai patvirtina Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Lietuvos teismų praktika besiplėtojanti šiuo klausimu. Dažniausiai problemos kyla, kuomet reikia įvertinti ar gydytojas pažeidė savo pareigą būti rūpestingu, ar gydytojo veiksmai buvo teisėti ar ne, kokie kriterijai turi būti taikomi vertinant gydytojo veiksmų neteisėtumą ir jų nustatymą. Dėl šios priežasties, darbo objektu pasirinkta – gydytojo veiksmų neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Siekiant visapusiškai išnagrinėti darbo objektą, gydytojo pareigos darbe sugrupuotos į dvi dideles grupes: pirmoji – pareiga suteikti tinkamą gydymą (plačiąja prasme); antroji – pareiga tinkamai informuoti pacientą. Darbe keliama hipotezė: gydytojui taikomas civilinės atsakomybės standartas Lietuvos Respublikoje yra maksimalus. Darbo tikslas – per lyginamąją Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Lietuvos gydytojų civilinės atsakomybės sąlygų analizę siekiama nustatyti, kokie yra gydytojų profesinei civilinei atsakomybei taikomi standartai, jų nustatymo problemos, praktinis taikymas. Suformuluotam darbo tikslui pasiekti, keliami šie uždaviniai: 1) išsiaiškinti gydytojo veiksmų neteisėtumo sampratos istorinę raidą teisės doktrinoje; 2) nustatyti civilinės atsakomybės rūšių konkurenciją ir taikymą už gydytojo veiksmų neteisėtumą; 3) išanalizuoti gydytojo civilinės atsakomybės standarto nustatymo kriterijus ir kylančias problemas Lietuvos teismų praktikoje; 4) atskleisti gydytojo civilinės atsakomybės standarto nustatymo kriterijus pasirinktų valstybių atvejų teisės doktrinoje ir teismų praktikoje; 5) nustatant gydytojo civilinės atsakomybės standartą Lietuvoje, atlikti pasirinktinų valstybių lyginamąją analizę, gydytojo civilinės atsakomybės standarto kriterijų praktinio taikymo problemos aspektu. Darbe buvo naudojami šeši metodai: mokslinės literatūros analizė, aprašomasis metodas, istorinis metodas, lyginamosios analizės metodas, sisteminės analizės metodas ir apibendrinimo metodas. Darbo rezultatai leido padaryti kelias išvadas. Kuomet gydytojas netinkamai suteikia gydymą, netinkamai diagnozuoja ligą, neturėdamas tinkamos kvalifikacijos neatsisako gydymo, tinkamai neinformuoja paciento apie jam skiriamą gydymą ir t.t., padarydamas žalą paciento sveikatai, atsiranda jo neteisėti veiksmai. Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Lietuvoje gydytojo veiksmų standartas yra objektyvi, o ne subjektyvi kategorija, kompleksinis institutas, apimantis medicinos mokslo žinias, taikomas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir praktikos taisykles, medicinos normas, gydytojo veiksmų teisėtumo vertinimą esant konkrečiomis aplinkybėmis, sąžiningumo bei protingumo principais. Todėl, vertinant gydytojo veiksmų neteisėtumą, gydytojo pareigos, suteikti tinkamą gydymą, aspektu, valstybių taikomam gydytojo civilinės atsakomybės standartui nustatyti, nors Vokietijos ir Lietuvos teismų praktikoje įtvirtintas maksimalus gydytojo civilinės atsakomybės standartas, praktiškai jis yra tik vidutinis (kaip Jungtinėje Karalystėje). Šioje darbo dalyje kelta hipotezė nepatvirtinta ir atmestina. Tuo tarpu vertinant atsakomybės standartą, gydytojo pareigos, tinkamai informuoti pacientą, apimtimi, darbe keliama hipotezė patvirtina, nes darytina išvada, kad standartas visose trijose valstybėse yra maksimalus.