Raižys, Dainius

Straipsnyje nagrinėjama, kaip mokesčių administravimo srityje įgyvendinama teisė neduoti parodymų prieš save. Nors mokesčių administravimas, kuris yra sudėtinė viešojo administravimo sistemos dalis, yra mokesčių administratoriaus veikla, skirta mokesčiams surinkti, tačiau, straipsnio autorių nuomone, mokesčių administravimo procese svarbus ir draudimo versti duoti parodymus prieš save principo užtikrinimas. Minėto principo taikymas reikšmingas dėl to, kad be teisės administruoti tinkamą mokestinės prievolės vykdymą, mokesčių administravimo procesą reglamentuojantys įstatymai mokesčių administratoriui taip pat suteikia teisę skirti piniginę baudą mokesčių mokėtojui už neteisėtą elgesį, kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Lietuvos Respublikos Ko nstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad jei tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai šios sankcijos būtų priskirtos, asmenims, kuriems tokios sankcijos taikomos, turi būti nustatytos taip pat ir procesinės garantijos, kylančios iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, įtvirtinančio teisę neduoti prieš save parodymų. Lietuvos vyriau siojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje įtvirtintus baudžiamojo kaltinimo požymius, pripažįstama, kad bauda už mokesčių teisės pažeidimus gali prilygti nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankci ja Konvencijos prasme. Nors Konvencijos 6 straipsnyje teisė neduoti prieš save parodymų tiesiogiai neminima, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje teisė neduoti prieš save parodymų priskiriama teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reguliavim o sričiai. Visa tai suponuoja išvadą, kad ir mokesčių administravimo srityje tais atvejais, kai mokesčių mokėtojui skiriama bauda savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, aktualu užtikrinti ir mokesčio mokėtojo teisę neduoti parodymų prieš save. Šios teisės garantijos svarbios ir tuo atveju, kai dėl tų pačių faktų, susijusių su mokesčių mokėjimu, atliekama mokesčių administravimo procedūra ir lygiagrečiai vykdomas ikiteisminis tyrimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Straipsnyje Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos teismų praktikos, mokslinės literatūros analizės pagrindu yra nagrinėjamas kriminalinio nubaudimo aspektas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, probleminiai teisės neduoti prieš save parodymų užtikrinimo aspektai mokesčių administravimo bylose, būtent mokesčių mokėtojo pareiga mokesčių administratoriui pateikti informaciją, tokios pareigos apimtis ir jos ribos, mokesčių mokėtojo pateiktos informacijos panaudojimas baudžiamajame procese.

Straipsnyje nagrinėjamas administracinių ginčų komisijų statusas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies kontekste. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją yra išskiriami pagrindiniai Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje vartojamas sąvokos „teismas“ požymiai. Tyrinėjant administracinių ginčų komisijų teisinį statusą ir veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas yra identifikuojami tie minėtų komisijų teisinio statuso elementai, kurie yra reikšmingi atskleidžiant teismo sampratą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Sugretinus Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotus teismo sąvokos požymius su administracinių ginčų komisijų teisinio statuso elementais, prieinama prie išvados, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį gali būti pripažinta teismu.

Straipsnyje analizuojamos teisinio reguliavimo, nustatančio viešojo intereso gynimą planuojant teritorijas, problemos. Identifikuojami subjektai, turintys teisę ginti viešąjį interesą planuojant teritorijas, apibrėžiamos tų subjektų kompetencijos ribos. Straipsnyje nemažai dėmesio skiriama suinteresuotos visuomenės teisių viešojo intereso gynimui nagrinėti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos analizės pagrindu yra vertinama, ar nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas, suteikiantis teisę suinteresuotai visuomenei ginti viešąjį interesą, atitinka Orhuso konvencijoje suformuluotus tikslus.

Straipsnyje analizuojamas skundų nagrinėjimo administracinių ginčų komisijose proceso teisinis reguliavimas. Jame apžvelgiami teisės aktai, reguliuojantys bylų nagrinėjimo administracinių ginčų komisijose tvarką. Pateikiamas minėto teisinio reguliavimo įvertinimas dėl jo atitikties Konstitucijai1. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija autorius prieina išvadą, jog esama pagrįstų abejonių, kad skundų nagrinėjimo administracinių ginčų komisijose proceso teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Autoriaus nuomone, tokio teisinio reguliavimo neatitikimą Konstitucijai iš esmės lemia tai, jog skundų nagrinėjimo procesą reguliuoja Vyriausybės nutarimas, o ne įstatymas. Straipsnyje apžvelgiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, kurios analizė atskleidžia skundų (prašymų) nagrinėjimo administracinių ginčų komisijose proceso teisinio reguliavimo trūkumus. Atlikto tyrimo pagrindu formuluojami galimo naujo teisinio reguliavimo koncepcijos akcentai. Siūloma skundų (prašymų) nagrinėjimo administracinių ginčų komisijose tvarką reguliuoti tik Administracinių ginčų komisijų įstatyme bei suteikti administracinių ginčų komisijoms ne tik teisę spręsti ginčus, bet ir vykdyti mediaciją.

Teisminės gynybos teisė būtų tik fikcija, jeigu nebūtų užtikrintas realus teismo sprendimo įvykdymas. Vienas iš teisinių instrumentų, garantuojančių realų teismo sprendimo įgyvendinimą bei asmens pažeistų teisių atkūrimą, yra reikalavimo užtikrinimo priemonės. Straipsnyje tyrinėjamas teisės normų, reguliuojančių reikalavimo užtikrinimą, turinys, jų aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje. Atskleidžiamas administracinės bylos proceso šalių teisių apsaugos teisinis mechanizmas, taikomas sprendžiant klausimus dėl reikalavimo užtikrinimo. Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, siekiama įvertinti, kaip teismų praktikoje yra apsaugomos administracinės bylos proceso šalių teisės teismui imantis priemonių reikalavimui užtikrinti. Straipsnyje nurodomos teisinio reguliavimo spragos ir siūlomi šių spragų pašalinimo būdai.

Leidinys ,,Administraciniai teismai Lietuvoje: nūdienos iššūkiai" skirtas Lietuvos administracinių teismų dešimtmečiui paminėti. Šioje kolektyvinėje monografijoje nuosekliai ir išsamiai išnagrinėtos svarbiausios šių dienų administracinės teisės ir jos taikymo administraciniuose teismuose problemos. Tai pirmasis originalus tokio pobūdžio ir apimties leidinys, kuriame iškeliamos, išsamiai analizuojamos ir kritiškai apibendrinamos problemos, su kuriomis susiduria administracinė justicija šiomis dienomis, pateikiami nauji, originalūs jų sprendimo būdai, atsižvelgiant į naujausius globalius socialinius teisinius pokyčius Europos Sąjungos erdvėje (Lisabonos sutarties įtaką, naujus socialinių pokyčių sąlygotus administracinei justicijai keliamus reikalavimus ir kr.), formuojamos tolesnės administracinių teismų veiklos gairės, numatomos administracijos justicijos plėtros kryptys ir tendencijos. Išsamesnių sisteminio pobūdžio tyrimų Šia tema Lietuvoje kol kas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad šioje kolektyvinėje monografijoje analizuojamos aktualios temos, susijusios su daugumai Europos Sąjungos valstybių narių svarbiais klausimais, pavyzdžiui, administracinės justicijos identiteto paieška, Europos Sąjungos teisės ir valstybių narių nacionalinės administracinės teisės abipusės sąveikos išgryninimu, Europos Sąjungos teisės principų įgyvendinimu administraciniuose teismuose, administracinės justicijos svarba užtikrinant žmogaus teises, šio [eidinio reikšmė neapsiriboja Lietuvos kontekstu. [...]