Makauskaitė-Samuolė, Gintarė

Magistro baigiamajame darbe „Dezinformacija ir saviraiškos laisvė“ analizuojamas dezinformacijos ir saviraiškos laisvės santykis tarptautinės teisės, Europos žmogaus teisių apsaugos sistemos ir ES teisės kontekste. Darbe keliama problema, kaip užtikrinti, kad kovos su dezinformacija priemonės, taikomos skirtinguose reguliavimo kontekstuose, nepažeistų saviraiškos laisvės ir atitiktų teisėtumo, būtinumo bei proporcingumo principus. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama dezinformacijos sąvoka, jos požymiai ir atribojimas nuo kitų informacijos sklaidos formų – misinformacijos, malinformacijos, nuomonės, satyros ir propagandos. Atskleidžiama, kad dezinformacija negali būti tapatinama vien su melagingos informacijos paskleidimu, nes jos vertinimui reikšmingi ir klaidinantis informacijos pobūdis, skleidėjo intencija, galimas žalingas poveikis bei pateikimo kontekstas. Taip pat analizuojama saviraiškos laisvė kaip pagrindinis dezinformacijos ribojimo vertinimo kriterijus. Antroje darbo dalyje vertinamas EŽTT požiūris į saviraiškos laisvės ribojimą dezinformacijos kontekste. Analizuojami teisėtumo, būtinumo demokratinėje visuomenėje ir proporcingumo kriterijai, EŽTT jurisprudencija rinkimų proceso apsaugos srityje bei EŽTK 17 straipsnio taikymo ribos. Darbe nustatyta, kad EŽTT dezinformacijos nelaiko savarankišku ir automatiniu saviraiškos laisvės ribojimo pagrindu, todėl kiekvienu atveju būtinas individualus aplinkybių vertinimas. Trečioje darbo dalyje nagrinėjamas ES požiūris į dezinformacijos kontrolę. Analizuojamos informacijos ribojimo priemonės, tokios kaip blokavimas, filtravimas ir turinio šalinimas, taip pat platformų atsakomybė, reklamos ir demonetizavimo mechanizmai, DI bei algoritminio turinio moderavimo poveikis saviraiškos laisvei. Darbe daroma išvada, kad ES požiūris grindžiamas prevenciniu sisteminių rizikų valdymu, tačiau tokios priemonės turi būti taikomos atsargiai, užtikrinant skaidrumą, procedūrines garantijas ir proporcingą saviraiškos laisvės apsaugą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad dezinformacijos reguliavimo fragmentiškumas ir sąvokos neapibrėžtumas gali sudaryti prielaidas pernelyg plačiai valstybių, nacionalinių institucijų ir privačių platformų diskrecijai. Vis dėlto dezinformacijos kontrolės priemonės gali būti pateisinamos tik tada, kai jos nukreiptos prieš sąmoningą ir reikšmingą informacinę manipuliaciją, o ne prieš teisėtą kritiką, nuomonę, satyrą ar politinę diskusiją.

Šiame magistro baigiamajame darbe yra nagrinėjami informacinių technologijų naudojimo diplomatiniuose ir konsuliniuose santykiuose keliami iššūkiai šių santykių teisiniam reglamentavimui. Tyrime siekiama įvertinti, kokią įtaką diplomatinių ir konsulinių funkcijų įgyvendinimui daro skaitmeninių priemonių naudojimas. Vykstantys pokyčiai sąlygoja, kad skaitmenizuojami diplomatiniai ir konsuliniai santykiai turėtų specialų, į šių santykių specifiką orientuotą teisinį reglamentavimą. Tyrime vertinama, kokios teisinio reglamentavimo priemonės galėtų efektyviai atsakyti į informacinių technologijų pažangos keliamus iššūkius. Šioje analizėje tiriamas poreikis sudaryti specialią skaitmeninius diplomatinius ir konsulinius santykius reglamentuojančią daugiašalę tarptautinę sutartį. Darbe vertinama, kokius skaitmeninius diplomatinius ir konsulinius santykius efektyviai reglamentuotų tokia hipotetinė tarptautinė sutartis.