Maksimaitis, Mindaugas

Straipsnyje mėginama apibendrinti sovietmečio Lietuvos teisės mokslo raidos praradimų (ir pasiekimų) rezultatus ir pasvarstyti apie išliekamąją šių rezultatų reikšmę.

Lietuva, per neilgą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį nuėjusi kaip reta turiningą konstitucinės raidos kelią, prisitaikė laikotarpiui, visuotinai laikomam antruoju konstitucijų raidos etapu, konstitucinei teisei davusiu vadinamąsias vidurinės kartos konstitucijas, būdingus – demokratinius ir autoritarinius – konstitucinius aktus ir spėjo šioje srityje įgyti neįkainojamą patirtį.

Svarbiausiu XX a. pirmojoje pusėje atkurtos Lietuvos valstybės aktu, tapusiu Lietuvos valstybės konstitucionalizmo pagrindu ir programa, laikomas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas, dar vadinamas Lietuvos Nepriklausomybės Aktu (toliau – Nepriklausomybės Aktas arba Vasario 16-osios Aktas). Juo deklaruotas lietuvių tautos apsisprendimas atkurti nepriklausomą savo valstybę ir pasauliui viešai pranešta, kad visi šaliai prievarta primesti valstybiniai ryšiai su kitomis šalimis neturi galios. Nepriklausomybės Aktu iš esmės įtvirtintas Lietuvos modernios valstybės buvimo faktas.

Straipsnyje diskutuojama 1918–1920 metais atsikuriančios Lietuvos valstybės konstitucinės raidos klausimu: ar antrasis iš eilės jos laikinas 1919 metų konstitucinis aktas buvo nauja pirmojo (1918 metų) redakcija, ar laikytinas visai nauja konstitucija.

During the short period of the interwar period of its independence, Lithuania followed a remarkably meaningful path of its constitutional development and managed to gain invaluable experience in this area - it “tried on the constitutional acts, democratic and authoritarian ones, characteristic of the period that is generally considered to belong to the second stage of the development of the constitutions and that provided constitutional law with the so-called middle generation constitutions.

1940 year was very significant in the life of Römer, because he abandoned Kaunas for Vilnius. In the same time the great lawyer ended his activity as arector of Vytautas Magnus University in Kaunas what, together with the effect of migration, limited in many areas the possibility of effective collaboration with Lithuanian government. In ancient Gediminas capital Römer not only worked at the University, but also made many efforts for coexistence Poles and Lithuanians. But after six months, after the unification of Baltic Republics with USSR, the situation seriously changed. Römer as the “socially alienated” and “pol­itically unsafe” was not avaluable person in the eyes of Soviet clerks, so he went to the “internal emigration”, but constantly taught at the University as the lecturer of objective science.

Straipsnyje apibūdinami paskutiniai penkeri profesoriaus M. Römerio gyvenimo metai, sutapę su viena kitą keitusiomis Lietuvos okupacijomis Antrojo pasaulinio karo metais, esmingai pakitus gyvenimo sąlygoms, atitolus ne tik nuo jam buvusios būdingos aktyvios valstybinės ir visuomeninės veiklos, bet ir įprasto akademinio darbo.