Grubliauskienė, Nastė

There are approximately 46 million women and girls with disabilities living in the European Union, based on a functional understanding of disability. Despite this significant number, discrimination against this group remains pervasive. Access to both general and reproductive health care services continues to be limited and, for many, unattainable. Barriers stem from practical obstacles – such as inadequate infrastructure, insufficient accessibility, and lack of effective communication – as well as legal and systemic issues, including entrenched discriminatory attitudes. Women with disabilities are still too often perceived as asexual or unfit for motherhood, which reinforces their exclusion from reproductive health services. International and European human rights law prohibits discrimination on the grounds of disability and requires states to ensure equal and effective access to health care. The aim of this article is to assess whether the Lithuanian legal framework and its implementation ensure effective and non-discriminatory access to reproductive health care services for women with disabilities, considering international and European human rights obligations. The article examines structural, legal and attitudinal barriers that persist in practice and evaluates their compatibility with the principles of equality, non-discrimination and reproductive autonomy.

2024 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos dirbtinio intelekto aktas (toliau – ir DI aktas). Tai pirmasis pasaulyje teisės aktas, kurio paskirtis – pagerinti vidaus rinkos veikimą nustatant vienodą teisinę sistemą, visų pirma skirtą dirbtinio intelekto sistemų kūrimui, pateikimui rinkai, pradėjimui naudoti ir naudojimui Sąjungoje paisant Sąjungos vertybių, skatinti į žmogų orientuoto ir patikimo dirbtinio intelekto įsisavinimą kartu užtikrinant aukšto lygio sveika- tos, saugumo, pagrindinių teisių, įtvirtintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, apsaugą, įskaitant demokratijos, teisinės valstybės ir aplinkos apsaugą, saugoti nuo žalingo dirbtinio intelekto sistemų poveikio Sąjungoje ir remti inovacijas. Straipsnyje nagrinėjama, kaip Europos Sąjungos dirbtinio intelekto akte reglamentuojamos dirbtinio intelekto technologijos, kokią įtaką sveikatos priežiūros srityje naudojamų dirbtinio intelekto technologijų taikymui ir reglamentavimui turės DI aktas ir kokios pagrindinės teisinės ir etinės problemos gali kilti naudojant dirbtinio intelekto sistemas medicinoje.

Straipsnyje nagrinėjamos paciento šeimos narių asmens duomenų apsaugos problemos. Šio tyrimo kontekste paciento šeimos nariais laikytini tiek asmenys pagal teisinį giminystės ryšių aiškinimą, tiek ir asmenys, kuriuos giminystės ryšiai sieja pagal bendrą protėvį, kadangi esminis šių asmenų asmens duomenų tvarkymo tikslas – išsiaiškinti, nustatyti ar patvirtinti tam tikrą pacientui ir jo sveikatai reikšmingą informaciją. Straipsnyje aptariami „tylinčiosios šalies“ duomenys – asmens duomenys, susiję su duomenų subjektu, kuris nėra konkrečios paslaugos vartotojas, tačiau jo asmens duomenis šis paslaugos tei- kėjas tvarko, kad galėtų tinkamai suteikti paslaugą konkrečiam paslaugos var- totojui (pacientui). Paciento šeimos narių asmens duomenų tvarkymui neretai taikomi Bendrajame asmens duomenų apsaugos reglamente nustatyti specialių kategorijų asmens duomenų (sveikatos duomenų) tvarkymo reikalavimai, kurių išskirtinumas tas, kad vien tik reglamente numatytų duomenų tvarkymo sąlygų tinkamo įgyvendinimo nepakanka pagrįsti teisėtą šių duomenų tvarkymą ir būtina, kad toks tvarkymas taip pat atitiktų ir būtų tinkamai suderintas bent su viena reglamente nustatyta draudimo tvarkyti specialių kategorijų asmens duomenis išimtimi. Kai kurių paciento šeimos narių, kaip duomenų subjektų, teisės asmens duomenų apsaugos srityje yra gana apribotos ar net apskritai neįgyvendinamos, o derinant pagrindines žmogaus teises iš esmės pirmumas teikiamas paciento sveikatos interesų apsaugai, t. y. objektyviai pateisinamas paciento šeimos nario teisės į privatumą ir asmens duomenų apsaugą suvaržymas.

This paper examines the concept and regulation of some of the latest research in the field of fertility – preimplantation genetic diagnosis – in Lithuania, Poland, the Baltic States, and the Nordic countries. Preimplantation genetic diagnosis raises many legal and ethical questions regarding the protection of embryos, manipulation of the human genome, selection by sex, and the relation of this diagnosis to other similar studies. International legislation or guidelines define genetic testing, including pre-implantation genetic diagnosis, quite broadly, due to the scope of regulation and nuances, leaving the right to decide to the discretion of each state. National regulation of preimplantation genetic diagnosis should be specific, clearly defining cases in which preimplantation genetic diagnosis is applied.

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. rugsėjo 14 d. priėmė Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Lietuvos teisės sistemoje kategorija „tėvystė“ įgauna biotechnologinių (biomedicininių) savitumų ir turi būti analizuojama atsižvelgiant ne tik į Konstitucijos 38 straipsnyje ir Civilinio kodekso X skyriuje „Vaiko kilmės nustatymas“ vartojamą tėvystės sąvoką, bet ir minėtame įstatyme reglamentuojamą medicinos technologijų naudojimo procesą, apimantį su moteriškomis ir vyriškomis lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Būtent šio naujo teisinio reglamentavimo požiūriu svarbu tyrinėti žmogaus buvimo vaiko tėvu ar motina genezę (kilmę) ir tam būtinos platesnės (neformalios) tėvystės sampratos poreikį. Atsižvelgiant į tai, šiame straipsnyje analizuojami tėvystės sampratos biologiniai ir socialiniai aspektai, tam reikšminga Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika. Tyrinėjami mokslininkų darbai ir juose pagal tam tikrus prioritetus ar kriterijus formuluojamos socialinės ir biologinės tėvystės apibrėžtys bei jų vertybinė takoskyra pagalbinio apvaisinimo kontekste.

Rights to sexual and reproductive health are generally recognized as an integral part of the right to health. The right to parenthood is a basic human right which is also implemented through assisted procreation. Assisted reproductive technologies (“ARTs”) have enabled many infertile couples to have children but have long been controversial. Opposition initially focused on the “unnaturalness” of laboratory conception and the doubts that healthy children would result. Once children were born, ethical debate shifted to the status and ownership of embryos and the novel forms of family that could result. The ethics of parenthood and procreation apply not only to daily acts of decision-making by parents and prospective procreators, but also to law, public policy, and medicine. Two recent social and technological shifts make this topic especially pressing. First, changing family demographics in Europe mean that children are increasingly reared in blended families, by single parents, or by same-sex partners, prompting questions of who should be considered a child's parent and what good parenting requires. Second, the development and proliferation of ART raises questions concerning access to the technology, its permissibility, and its use to enhance future children or prevent the birth of children with certain conditions.2 The new century has brought forth both new and old ethical concerns. The growing capacity to screen the genomes of embryos has sparked fears of eugenic selection and alteration. Ethical attention has focused on whether all persons seeking ARTs should be granted access to them, regardless of their child-rearing ability, age, disability, health status, marital status, or sexual orientation. The conference paper will focus on the above mentioned issues in the aspect of interaction of ethics, law and policy making regarding ART’s regulation and implementation.

Straipsnyje aptariams pagalbinio apvaisinimo teisinio reglamentavimo poreikis ir problematika. Taip pat analizuojami ir Seimui pateikti pagalbinio apvaisinimo įstatymų projektai.