Fedosiuk, Oleg

Šio straipsnio tikslas – aptarti idėją, kad kriminalizavimo aktas, be kita ko, turi atitikti vadinamąjį baudžiamosios teisės subsidiarumo principą. Šis principas reiškia, kad kriminalizavimo aktas turi tik prisidėti prie kitų teisės šakų nustatyto teisinio reguliavimo, o ne jam prieštarauti ar su juo konkuruoti. Nors šio principo taikymas pirmiausia susijęs su įstatymų leidyba, tačiau jo logika grindžiama jau ne viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose. Straipsnio autorius siekia pagrįsti savarankišką šio teisės principo reikšmę baudžiamojoje teisėje, išryškinti iš jo kylančius specifinius žmogaus elgesio kriminalizavimo reikalavimus ir parodyti šių reikalavimų nesilaikymo neigiamas pasekmes teisinei praktikai. Autorius pabrėžia šiuos esminius reikalavimus kriminalizavimo aktui baudžiamosios teisės subsidiarumo požiūriu: pirma, baudžiamosios teisės normos neturi drausti elgesio, kurį leidžia kitos teisės šakos; antra, kriminalizavimo aktas neturi tiesiog dubliuoti kitų teisės šakų nustatytos teisinės atsa - komybės už neteisėtą veiką; trečia, jei kitų teisės šakų nustatytos teisinės atsakomybės už neteisėtą veiką nepakanka, kriminalizavimo akte turi būti nurodyti pagrįsti ir aiškūs papildomi baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Šių reikalavimų nesilaikymas teisės aktuose lemia teisinį netikrumą dėl kriminalizavimo akto turinio ir būtinybę tokias spragas užpildyti ad hoc.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma, kriminalizuojanti neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą. Autorius atskleidžia esminių šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (dalyko ir veikos) teisinio neapibrėžtumo problemą, lemiančią nevienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir sudarančią prielaidas įvairių smulkių žmogiškųjų konfliktų dirbtiniam kriminalizavimui ir nukrypimui nuo tikrosios tos baudžiamojo įstatymo normos paskirties – saugoti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą nuo pavojingiausių veiksmų. Nusikalstamos veikos definici- jai būdingas teisinis neapibrėžtumas gali lemti ir priešingą rezultatą, t. y. negalėjimą pagrįsti iš tikrųjų pavojingų informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo metodų neteisėto ir nusikalstamo pobūdžio. Straipsnyje taip pat pateikiama kai kurių Europos valstybių baudžiamųjų įstatymų, kuriuose yra panašių normų, apžvalga ir siūlymų, kaip būtų galima sukonkretinti šios kriminalizacijos turinį ir užtikrinti jos atitiktį baudžiamosios teisės principams.

This book explores the pursuit of coherence in criminal justice, addressing how criminal laws and practices can become more rational and aligned with human rights principles. It examines key criminal justice principles like legality, proportionality, and presumption of innocence, aiming to adapt them to modern societal and technological challenges. The work highlights the growing influence of international conventions and European courts on national legal systems, emphasizing the need for thoughtful implementation of transnational precedents. While focused on Lithuanian criminal justice, topics like human trafficking, drug possession, and electronic evidence are relevant across Europe, offering insights for legal researchers globally.

Straipsnyje analizuojama neturtinio kyšio kaip korupcinės nusikalstamos veikos elemento samprata identifikuojant didelio teisinio neapibrėžtumo problemą dėl šios koncepcijos turinio. Autorius išryškina esminius kriterijus, pagal kuriuos vieną ar kitą neturtinę naudą įmanoma pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu atlygiu (kyšiu), siūlo atitinkamus pokyčius antikorupcinių normų sistemoje, kurie leistų sumažinti teisinį neapibrėžtumą ir suderinti neturtinio kyšio koncepciją su baudžiamosios teisės legalumo (nullum crimen sine lege) principu. Straipsnio autorius argumentuoja, kad neturtinio kyšio koncepcija Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse buvo įgyvendinta netinkamai, nes ji nebuvo atskirta nuo pirminių kyšininkavimo, papirkimo ir prekybos poveikiu definicijų, kurios siejamos su pinigine kyšio verte. Viena vertus, tai pakenkė šios koncepcijos pritaikomumui, kita vertus, sukėlė jos perteklinio taikymo riziką, nes įstatymo tekstas leidžia ją taikyti net ir tuo atveju, kai tokia nauda nepasižymi jokiu negatyvumu, siūloma už teisėtus tarnybinius veiksmus ir nesant jokio išankstinio susitarimo. Asmeninės naudos terminas taip pat parinktas netinkamai, nes nepagrįstai skatina ieškoti sąsajų tik su asmeninio žmogaus gyvenimo sfera, nors antikorup- ciniu požiūriu visai nesvarbu, su kokiais interesais (asmeniniais, darbiniais, visuomeniniais, politiniais, korporatyviniais ar kitokiais) susijęs neturtinio pobūdžio kyšis.

Coherence in law, including criminal justice, is a minimum condition for rationality. Coherence is not superior to other values; however, it is believed that coherence should be pursued in every area of criminal justice to avoid arbitrariness and injustice. At the very least, efforts should be made to correct the most glaring inconsistencies, errors, or discrepancies, although it is sometimes difficult, if not impossible, to agree on what full coherence really is. The authors of this edited volume therefore draw conclusions, make suggestions, and raise questions for discussion after researching multiple varying areas of criminal justice in the context of coherent regulation and its application.

The first chapter (“The Gray Area in the Concept of Human Trafficking: Between the Text of the Law and the Purpose of Criminalization”) is dedicated to the concept of human trafficking and the correct interpretation of its ambiguous elements, thus promoting coherence in the application of this unique legal instrument in practice. The problem of defining the concept of exploitation and the limitlessness of the concept of abuse of a position of vulnerability are also analyzed in this chapter. After this analysis, it is submitted that in order to recognize the existence of exploitation or the intent to exploit, it is necessary to assess not only the formal list of areas of exploitation, but also: what real harm (discrimination, injustice, humiliation, disease) the victim has experienced or could experience as a result of the exploiters’ behavior; how much the exploiters have benefited from it; and whether this behavior correlates with traffickers’ usual methods of control over victims. The application of the concept of abuse of vulnerability must consider not only the victim’s situation and lived experience, but also other aspects of the case that may negate the legal significance of the victim’s consent to the traffickers’ malicious offers.

In any state where the rule of law is applied, criminal justice serves to guarantee the efficiency and legitimacy of liability and all legally sanctioned coercive measures. Its purpose is also to eliminate, insofar as is possible, any arbitrariness and dishonesty arising in the course of criminal prosecution. Thus, the rules underpinning criminal law and procedure, formulated precisely, harmonized, and based on the principles of law, are the theoretical basis for the attainment of those objectives. In reality, however, the activity of the legislator in drafting new laws and slowed progress in eliminating outdated and unjustified norms creates a situation where the wording of legal codes gradually loses their systematic and consistent character. In recent years, the phenomenon of over-criminalization and statutory ambiguity has attracted an enormous amount of research interest in criminal science. A number of legal concepts and principles are used to discipline the legislature, and thereby allow the courts to apply the law prudently and with great caution, within the limits of their constitutional powers, and in accordance with local legal traditions. This paper presents those legal principles followed by the Lithuanian courts to ensure the proportionate application of substantive criminal law and special investigative techniques, inter alia secret surveillance, thereby offsetting the impact of poorly drafted laws on human rights.

Straipsnyje nagrinėjamas visuotinai pripažintas teisės principas, draudžiantis dvigubą baudimą už tą patį nusikaltimą (non bis in idem). Tyrime išskiriami esminiai šio principo elementai, išvystyti Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Straipsnyje pateikiama non bis in idem principo loginė struktūra ir pabrėžiama, kad jos turinį atskleidžia atsakymai į tris esminius klausimus: 1) ką reiškia už nusikaltimą; 2) ką reiškia už tą patį (idem); 3) ką reiškia antrą kartą (bis) bausti ar persekioti. Išsamūs atsakymai į šiuos klausimus ir sudaro straipsnio turinį. Taip pat aptariamos klaidos, lemiančios non bis in idem pažeidimų nustatymą konkrečioje byloje, nurodomi šių pažeidimų galimi ištaisymo variantai, kuriuos gali pasirinkti teismas, atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos specifiką.