Ragulskytė-Markovienė, Rasa

Straipsnyje analizuojami teisės į sveiką ir švarią aplinką gynimo aspektai, ypač akcentuojant klimato kaitos iššūkius. Apžvelgiamos šios teisės vystymosi tendencijos tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis, atskleidžiant konstitucinių kolektyvinių žmogaus teisių svarbą šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, kai tam tikros problemos, tokios kaip klimato kaita, nebeapsiriboja vienos valstybės sienomis, o tampa visų valstybių ir visos žmonijos iššūkiu. Aptariami esminiai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinos aplinkosaugos klausimais aspektai įvertinant, kokias prielaidas ji sudaro klimato kaitos byloms ateityje. Analizuojama reikšminga užsienio valstybių teismų praktika (bylos Urgenda, Leghari, Neubauer, Bushfire Survivors), įtvirtinanti valstybės teisinę pareigą įgyvendinti veiksmingas klimato apsaugos priemones. Atkreipiamas dėmesys į bylą Verein KlimaSeniorinnen ir kiti prieš Šveicariją, kurioje Europos Žmogaus Teisių Teismas pirmą kartą pripažino klimato kaitą tiesiogine žmogaus teisių pažeidimo priežastimi. Straipsnyje daroma išvada, kad klimato kaitos kontekste teisė į sveiką ir švarią aplinką įgauna naują dimensiją, suponuojančią valstybių pareigą ne tik saugoti, bet ir užtikrinti ateities kartų teises. Išskirtinis vaidmuo tenka nacionaliniams ir tarptautiniams teismams, kurie susiduria su sudėtinga užduotimi užtikrinti veiksmingą klimato apsaugą, atitinkamai aiškindami materialinės ir proceso teisės nuostatas šių naujų globalių reiškinių kontekste.

Belarus's first nuclear power plant (NPP) is located in Ostrovets, near the border with Lithuania. The procedure behind the transboundary environmental impact assessment (EIA) for the construction of this NPP required the application of the Convention on Environmental Impact Assessment in a Transboundary Context. As the nature of nuclear energy-related activities involves a potentially wide scope of severe impacts, a great deal of public concern has been raised by this issue, not to mention the potential impact on national interest, in view of which the sound and transparent transboundary EIA procedure is of great importance. The implementation of the transboundary EIA has led to a degree of misunderstanding and disagreement between these neighbouring countries, with the issue being escalated to the Espoo Convention's Implementation Committee. The proceedings between Lithuania and Belarus have revealed the peculiarities and limitations of any practical implementation of an EIA.

Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) 9 straipsnio 3 dalyje šalys įpareigojamos užtikrinti teisminę apsaugą dėl aplinkosaugos teisės pažeidimų, tačiau leidžiama nustatyti nacionalinius kriterijus šiai teisei įgyvendinti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aiškinimu, šios nuostatos turi būti suderintos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, užtikrinančiu veiksmingą teisinę gynybą. Lietuvoje ilgą laiką nebuvo sudaryta galimybių suinteresuotos visuomenės atstovams savarankiškai ginčyti su aplinka susijusius norminius aktus. 2021 m. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimu, išplėtusiu teisę kreiptis į teismus, tiesiogiai įgyvendintos Orhuso konvencijos nuostatos ir išspręstos Europos Komisijos identifikuotos Lietuvos teisės problemos. Šis teisės aktas sustiprino nevyriausybinių organizacijų galimybes ginti aplinkosaugos interesus, tačiau kartu iškėlė klausimų dėl jo praktinio įgyvendinimo. Pastaraisiais metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pradėti plėtoti kriterijai, pagal kuriuos vertinama suinteresuotos visuomenės organizacijų teisė kreiptis į teismus dėl aplinkosaugos srities norminių administracinių aktų teisėtumo.

Articles 53 and 54 of the Constitution of the Republic of Lithuania establishes the principles of environmental protection. Initially, these constitutional norms were treated only as a goal of environmental protection, from which the subjective right to a healthy and clean environment does not derive. However, the practice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, Lithuanian administrative courts and courts of general competence gradually broadened this approach. The accession of Lithuania to the European Union, the premise of which was the harmonization of national legislation with the legal norms of the European Union, as well as the ratification of the Aarhus Convention led to the fact, that the right to a healthy and clean environment was recognized as a constitutional right. Finally, this right can be defended in courts as a subjective right and as a public interest in environmental protection. The guarantee of the right to access to the courts in environmental matters enables the right to a healthy and clean environment to be protected.

Lietuvos Respublikos Seimui 2022 m. birželio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1311 ir 16 susijusių įstatymų pakeitimus, iš esmės buvo pradėta vykdyti žemės valdymo ir naudojimo reforma, kuria savivaldybėms siekiama suteikti daugiau galių valdant valstybinę žemę. Poreikis pakeisti tam tikrus valstybinės žemės valdymo ir naudojimo santykius formavosi ilgą laiką. Valstybinės žemės valdymo, atskirto nuo savivaldybių funkcijų vykdymo, koncentravimas Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos lėmė jų funkcijų dubliavimąsi ir perteklinius institucijų veiksmus, išryškinusius investicijų pritraukimo savivaldybėse, teritorijų plėtros ir kitų savivaldybių funkcijų vykdymo problemas. Straipsnyje analizuojami žemės valdymo ir naudojimo reformos teisiniai aspektai, pateikiamas galimų su jos turiniu ir įgyvendinimo pradžia susijusių probleminių klausimų teisinis vertinimas.

Teisėjo nepriklausomumo garantijos yra neatsiejama teisingumo įgyvendinimo sąlyga, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimo priemonė. Teisėjo nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo pareigų, kylanti iš asmens teisės į nešališką ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Vertinant teisėjo nepriklausomumo principo užtikrinimo padėtį Lietuvoje, išskirtinos sritys, kuriose teisėjo nepriklausomumo įgyvendinimas turi būti sustiprintas peržiūrint (pakeičiant, papildant) galiojantį teisinį reglamentavimą ir taikytiną praktiką, – tai teisėjų atranka, teisėjų skyrimas (atleidimas) ir teisėjų atlyginimų nustatymas. Teisėjų atrankos procese būtina užtikrinti tinkamą kompetencijų (funkcijų) paskirstymą tarp subjektų, dalyvaujančių šiame procese, maksimaliai eliminuoti subjektyvius atrankos kriterijus. Teismų įstatyme turėtų būti nustatytas mechanizmas, kaip atliekama teisėjo atleidimo procedūra, kai Lietuvos Respublikos Prezidentas kreipiasi į Teisėjų tarybą patarimo atleisti teisėją, jam pažeminus teisėjo vardą, taip pat turėtų būti reglamentuota procedūra, kai teisėjas siekia būti grąžintas (paskirtas) į teisėjo pareigas be atrankos procedūros. Vykdomosios valdžios institucijoms pripažįstant, kad teismų sistemoje atlyginimų lygis yra per žemas, teisėjų atlyginimo nustatymas turi būti prioritetinis ir skubiai įgyvendintinas uždavinys.

dr. Liudvika Meškauskaitė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės profesorė, advokatė, dr. Rasa Ragulskytė-Markovienė, Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos profesorė, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja