Bitinaitė, Rugilė

Antrinė trauma kelia reikšmingą riziką vaiko teisių apsaugos specialistams, kurie susiduria su unikaliais profesiniais pavojais, įskaitant reguliarų susidūrimą su netinkamu elgesiu su vaikais. Nepaisant šios populiacijos pažeidžiamumo, antrinės traumos tyrimai daugiausia dėmesio skiria sveikatos priežiūros ir socialiniams darbuotojams ir tai palieka rimtas spragas supratime, kaip pačių specialistų patirtos nepalankios vaikystės patirtys, emocijų reguliacijos sunkumai ir savipagalbos kliūtys prisideda prie antrinės traumos vystymosi, bei kaip tokie apsauginiai veiksniai, kaip atsparumas, socialinė parama ir savipagalbos praktikos, gali sumažinti šias rizikas. Šis tyrimas bus pirmasis išsamiai nagrinėjantis asmeninės istorijos, emocijų reguliacijos, organizacinių kliūčių ir apsauginių išteklių sąveiką prognozuojant antrinės traumos trajektorijas tarp vaiko teisių apsaugos specialistų, pasitelkiant trijų matavimų tęstinį tyrimą 1,5 metų laikotarpyje. Tyrimo tikslas -analizuoti antrinės traumos rizikos ir apsauginius veiksnius pasitelkiant tris uždavinius: (1) analizuoti antrinės traumos ir rizikos bei apsauginių veiksnių sąsajas, (2) ištirti, kaip šie veiksniai prognozuoja antrinės traumos pokyčius 6 mėnesių laikotarpyje, ir (3) išnagrinėti šių veiksnių vaidmenį traumos vystymuisi per 1,5 metų laikotarpį. Tyrimo išvados suteiks naujų žinių, kurios bus naudingos mokslui ir įrodymais grįstoms prevencijos ir intervencijos strategijoms, specialiai pritaikytoms vaiko teisių apsaugos specialistams. Tyrimo rezultatai taip pat turi potencialo prisidėti prie aukštų darbuotojų kaitos rodiklių mažinimo, darbuotojų psichologinės gerovės užtikrinimo, darbo kokybės gerinimo, bei prisidėti prie platesnių teigiamų pasekmių organizacijos politikai, mokymo programoms ir paramos sistemoms vaiko teisių apsaugos tarnybose.