Dementavičienė, Simona

Ar daugiau demokratijos teisme visada reiškia daugiau teisingumo? Lietuvoje kartkartėmis keliama idėja į teismų sprendimų priėmimą įtraukti visuomenės atstovus – tarėjus ar prisiekusiuosius. Mintis paprasta: daugiau piliečių – daugiau teisingumo. Tokie svarstymai politiniame ir ekspertiniame lygmenyje dažniausiai iškyla, kaip atsakas į pasitikėjimo teismų sistema klausimą. Tačiau Kauno apygardos teismo teisėjos ir Mykolo Romerio Universiteto (MRU) teisės krypties mokslininkės dr. Simonos Dementavičienės disertacija atskleidžia, kad ši problema – gerokai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar daugiau demokratijos teisme visada reiškia daugiau teisingumo? Lietuvoje kartkartėmis keliama idėja į teismų sprendimų priėmimą įtraukti visuomenės atstovus – tarėjus ar prisiekusiuosius. Mintis paprasta: daugiau piliečių – daugiau teisingumo. Tokie svarstymai politiniame ir ekspertiniame lygmenyje dažniausiai iškyla, kaip atsakas į pasitikėjimo teismų sistema klausimą. Tačiau Kauno apygardos teismo teisėjos ir Mykolo Romerio Universiteto (MRU) teisės krypties mokslininkės dr. Simonos Dementavičienės disertacija atskleidžia, kad ši problema – gerokai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Lietuvoje kartkartėmis sugrįžta idėja į teismų sprendimų priėmimą įtraukti visuomenės atstovų – tarėjų ar prisiekusiųjų. Šios minties šalininkai tai sieja su didesniu skaidrumu ir pasitikėjimu teismų sistema. Ar toks modelis iš tiesų sustiprintų teisingumą, ar sukurtų naujų iššūkių, tyrinėjo Mykolo Romerio universiteto teisės krypties mokslininkė dr. Simona Dementavičienė.

Ar daugiau demokratijos teisme visada reiškia daugiau teisingumo? Lietuvoje kartkartėmis keliama idėja į teismų sprendimų priėmimą įtraukti visuomenės atstovus – tarėjus ar prisiekusiuosius. Mintis paprasta: daugiau piliečių – daugiau teisingumo. Tokie svarstymai politiniame ir ekspertiniame lygmenyje dažniausiai iškyla, kaip atsakas į pasitikėjimo teismų sistema klausimą. Tačiau Kauno apygardos teismo teisėjos ir Mykolo Romerio Universiteto (MRU) teisės krypties mokslininkės dr. Simonos Dementavičienės disertacija atskleidžia, kad ši problema – gerokai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Straipsnyje analizuojama laikinojo nuosavybės teisių apribojimo baudžiamajame procese taikymo ir dėl šios procesinės prievartos priemonės galinčios kilti žalos atlyginimo problematika. Nors laikinas nuosavybės teisių apribojimas yra reikšminga baudžiamojo proceso priemonė, skirta užtikrinti galimą nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, turto konfiskavimą bei kitų baudžiamojo proceso tikslų įgyvendinimą, jo taikymas kartu reikšmingai riboja konstituciškai saugomą asmens nuosavybės teisę ir gali sukelti reikšmingų ekonominių bei socialinių padarinių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Ypač aktuali problema tampa tais atvejais, kai ši priemonė taikoma ilgą laiką, o baudžiamasis procesas vėliau nutraukiamas arba priimamas išteisinamasis nuosprendis. Straipsnyje, taikant dokumentų analizės, sisteminį, loginį analitinį, lingvistinį ir lyginamosios analizės metodus, vertinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas bei jo santykis su valstybės civilinės atsakomybės instituto taikymu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnį. Lyginamosios analizės pagrindu nagrinėjamas Vokietijos teisinis modelis, ypatingą dėmesį skiriant baudžiamojo persekiojimo priemonėmis padarytos žalos atlyginimo įstatyme įtvirtintam kompensavimo mechanizmui, jo doktrininiam aiškinimui bei teismų praktikoje suformuotiems proporcingumo, nuosavybės apsaugos ir vadinamosios ypatingos aukos doktrinos taikymo kriterijams. Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos žalos atlyginimo modelis laikinojo nuosavybės teisių apribojimo atvejais išlieka fragmentiškas ir priklausomas nuo bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo, o tai apsunkina veiksmingos pažeistų asmens teisių gynybos užtikrinimą. Vokietijos teisinė patirtis atskleidžia specialaus kompensavimo mechanizmo reikšmę siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp baudžiamojo proceso tikslų ir nuosavybės teisės apsaugos bei sudaro prielaidas svarstyti aiškesnio ir nuoseklesnio žalos atlyginimo modelio tobulinimą Lietuvos teisėje.

Straipsnyje tiriamas Skandinavijos valstybių Danijos ir Švedijos Karalysčių bei Suomijos Respublikos, kurios kartu yra ir Europos Sąjungos valstybės narės, teisingumo vykdymo turinys, kurį sudaro teismų veikla sprendžiant ginčus dėl teisės tokiose bylose, kurios nagrinėjamos dalyvaujant visuomenės atstovams teismo procese. Danijos ir Švedijos Karalystėse veikia dvi visuomenės atstovų teismo procese formos, t. y. visuomeniniai teisėjai (teismų tarėjai) ir prisiekusieji. Suomijos Respublikoje teisingumą kartu su teisėjais vykdo išimtinai visuomeniniai teisėjai (teismų tarėjai). Straipsnyje analizuojamas konstitucinis ir ordinarinis reguliavimas, susijęs su visuomenės atstovais teismo procese. Taip pat išnagrinėjami Danijos ir Švedijos Karalysčių bei Suomijos Respublikos visuomenės atstovų teismo procese modeliai. Šie modeliai yra palyginami ir įvertinami jų privalumai bei trūkumai.

The confrontations were common throughout the history between those who had argued that a non-lawyer judiciary threatens the integrity and independence of the law and those who had maintained that lay persons on courts keep the judiciary closer and more accountable to the people. The discussions on the issue are still taking place around the world. The second wave of global judicial reform is linked to the collapse of the Soviet Union in 1991. The reform in Poland began in 1995, which was related to the weakening participation of lay judges (Polish: ławników) in judicial panels. Lithuania has not introduced Lay Participation in the administration of justice yet. The aim of this paper is to review Lay Participation in the European Union in order to assess the need for lay judges/juries in the administration of justice nowadays and to define the most optimal form and extent of Lay Participation. The qualitative research has been carried out. The methods for data collection employed have been thematic analysis and document selection, for data processing – document content analysis, and a dogmatic and comparative data analysis. Of the fourteen EU countries where the importance of Lay Participation institute is established at the highest (constitutional) level, five fail to define their form and extent in their Constitution (Bulgaria, the Czech Republic, Italy, Poland, Slovenia). The Constitutions of seven EU countries set out the form and extent of their involvement in the administration of justice (Ireland, Austria, Belgium, Denmark, Greece, Spain, Portugal), where the form is juries/jurors, and the extent is criminal proceedings. In two countries, Croatia and Slovakia, the extent is not defined, only the form, respectively, juries/jurors and lay judges. However, constitutional regulation does not necessarily work in practice. The form of jury trial is more appropriate nowadays than the form of lay judges (mixed tribunals) for Lay Participation. Juries/jurors’ form of Lay Participation may be modified and adapted to the justice system of each state. It is important that the powers of such lay persons are limited. In this way, an unprofessional approach would be avoided where knowledge of the law is required, i.e., on the qualification and punishment of criminal offenses. The guilt is related to the question of fact, therefore, the life experiences of lay persons could be useful here, if necessary, deciding together with the professional judge. The other form, the institute of lay judges (mixed tribunals) is criticized because their participation in the increasingly complex legal systems with increasingly sophisticated assessments is no longer in keeping with the times. It is recommended to establish jury trial only in criminal proceedings of resonance cases in the first instance.

Vakarų teisės tradicijos valstybėse demokratija yra neatsiejama nuo teisinės valstybės principo, suponuojančio valstybei vieną iš pareigų – sukurti veiksmingą ir skaidrią teismų sistemą. Vienu iš instrumentų laikomas visuomenės atstovų dalyvavimas vykdant teisingumą, kuris paprastai veikia dviem formomis – tarėjų ir prisiekusiųjų. Remdamasi kitų demokratinių valstybių patirtimi, Lietuvos Respublika taip pat siekia įgyvendinti šį pamatinį teisinės valstybės principą, į teisingumo vykdymą įtraukdama visuomenės atstovus. Realią išraišką po pakankamai ilgų diskusijų ši idėja įgavo 2019 m., kai Seime pirmą kartą buvo užregistruota 1992 m. Konstitucijos pataisa, kuriai pritarus, būtų įtvirtintas tarėjų institutas. Pagal tai tarėjai kartu su teisėjais vienoje kolegijoje nagrinėtų bylas ir sprendžiamojo balso teise priimtų sprendimus tiek fakto, tiek teisės taikymo klausimais. Taigi straipsnyje analizuojama ši Konstitucijos pataisa, kartu aptariama ir kita visuomenės atstovų dalyvavimo teisingumo vykdymo forma – prisiekusieji, kurie sprendžia tik konkrečius fakto klausimus (pvz. kaltės). Straipsnyje taip pat nagrinėjamos ir kitų Europos Sąjungos valstybių konstitucijų nuostatos, įtvirtinančios visuomenės atstovų dalyvavimą vykdant teisingumą