Developing language students’ phonological awareness through poetry

Phonological awareness may be defined as an individual’s awareness of the phonological or sound structure of spoken words. Usually the term is related to the sphere of preschool and elementary classroom training, as it is one of the most important predictors of reading in normally developing children. However, when it comes to adult teaching, for example non-native English philology students, an in-depth study of phonetics is a necessity. The nature of the subject requires building cumulative knowledge, ear-training and taking a good grasp in phonology of both native and target languages, i.e. developing their phonological awareness. When combined with poetry of the studied language, it may become an interesting and motivating activity, leading to a better understanding of the language, phonetic proficiency as well as expansion of the general knowledge of English literature. The main objectives of this article are 1) to discuss the general terminology and content of phonological awareness 2) to share experience on how poetry may be applied as a successful teaching tool for developing students’ phonological awareness. Therefore, the concepts of rhyme, rhythm, consonance, assonance, alliteration, etc. are discussed and examples of possible phonological activities used for analyzing poetry are given.

Fonologinį supratimą (angl. Phonological awareness) būtų galima apibrėžti kaip asmens jautrumo laipsnį sakytinės kalbos garsų struktūrai. Paprastai šis terminas yra siejamas su priešmokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kalbinių įgūdžių ugdymu: tyrimai rodo, kad egzistuoja priežastinis fonologinio supratimo ir skaitymo įgūdžių ryšys. Tačiau fonologinio supratimo ugdymas yra svarbus ir suaugusiųjų mokyme, pavyzdžiui, lavinant neraštingų ar neįgalių suaugusiųjų kalbinius įgūdžius. Atskira sritis yra filologijos studijos, kai fonologinis supratimas yra vienas iš esminių dalykų, padedančių suvokti studijuojamos kalbos struktūrą, fonetinių elementų funkcionavimą, tarties normas. Derinant jį su studijuojamos kalbos literatūra, įskaitant poeziją, gilinamos ne tik fundamentaliosios, bet ir kultūrinės žinios apie studijuojamą kalbą. Šio straipsnio tikslai yra keli: 1) aptarti fonologinio supratimo terminiją ir turinį, 2) apžvelgti anglų filologijos studentų fonologinio supratimo ugdymo galimybes, analizuojant studijuojama kalba sukurtus eilėraščius. Fonologinio supratimo turinį sudaro lingvistiniai vienetai (garsai, skiemenys, žodžiai, rimas) ir kognityvios operacijos tais lingvistiniais vienetais manipuliuojant: atpažinimo, pateikimo, nustatymo, pridėjimo, panaikinimo, sujungimo, išskaidymo ir analogijų panaudojimo. Kai kurios šių kognityvinių operacijų gali būti naudojamos, nagrinėjant poetinę kalbą: aptariant analizuojamo kūrinio eilėdarą (rimą ir ritmą), instrumentuotę arba kalbos garsų grupavimą ir išdėstymą tekste, siekiant sukelti meninį įspūdį (aliteraciją, konsonansą, asonansą, onomatopėją ir t. t.). Straipsnyje pateikiamos rekomendacijos dėl fonologinio supratimo ugdymo galimybių gali būti naudingos aukštųjų mokyklų anglų kalbos literatūros, fonetikos ir fonologijos dėstytojams.