Paveldėjimo teisių perleidimo sandoriai

Straipsnyje analizuojama specifinė įpėdinio sudaromų sandorių rūšis – paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis. Atskleidžiamas palikimo kaip visumos perleidimo mechanizmo susiformavimas ir raida romėnų teisėje, atkreipiant dėmesį į paveldėjimo teisių perleidimo sąsajas su reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) galimybės pripažinimu romėnų teisėje. Apžvelgiama romėnų teisės principų įtaka paveldėjimo teisių perleidimo teisiniam reglamentavimui, įtvirtintam šiuolaikinėse kodifikacijose. Analizuojama paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties esmė, dalykui keliami reikalavimai, aptariamos prielaidos vertinti šią sutartį kaip turinčią rizikos elementą. Straipsnyje reiškiama nuomonė, kad paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi yra perleidžiama palikimą priėmusio įpėdinio subjektinė turtinė teisė, kurios objektas – paveldėjimo teisės arba kitaip – palikimas, kaip turtinis kompleksas, suprantamas kaip vientisa teisių ir pareigų visuma, pripažįstama nematerialiu turtu. Straipsnyje kritiškai vertinama besiformuojanti Lietuvos teismų praktika, nepripažįstanti galimybės perleisti įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių dalies.

The particularity of the contract of the sale of the rights of succession is observed, first of all, in regard to its object—these are the rights (or succession understood as the universality of rights and debts of the deceased) that are being transferred under this contract as opposed to the specific objects forming the succession. Another particularity consists in the scope of warranties that the seller is normally bound to provide to the buyer under the sale contract. The seller who sells the rights of succession without specifying in detail the property included warrants only his status as an heir. The author claims that such a regulation of this contract in the Lithuanian Civil Code, interpreted in the light of the essence of acceptance, by the heir, of a succession in combination with the abovementioned warranty of a limited scope, allows qualifying the sale of succession rights as a contract characterized by a certain element of risk. The author also provides a critical evaluation of a number of the decisions of the Lithuanian Supreme Court that tend to deny the possibility for an heir to transfer a certain part of his rights of succession.