Europos Sąjungos institucijos kaip regioninės tarptautinės visuomenės struktūros dalis

Akademinėje tarptautinių santykių literatūroje tarptautinių sąveikų Europos žemyne visuma dažnai apibūdinama kaip regioninė tarptautinė visuomenė, t. y. žemesnio nei globalus (regioninio) lygmens socialinė sistema. Sociologiniu požiūriu socialinės sistemos yra sudarytos iš institucionalizuotų praktikų, tarp kurių galima identifikuoti pirmines institucijas, apibrėžiančias ir sukuriančias tipiškus veikėjus ir jiems būdingą veiklą, ir pagal šias institucijas tikslingai sukurtas antrines institucijas. Seniausiai Vestfalijos valstybių sistemai būdingos pirminės tarptautinės institucijos, aptinkamos ir už Europos ribų, yra suverenitetas, teritoriškumas, tarptautinė teisė, diplomatija, galios pusiausvyra, karas ir kt. Naujesnės – tokios kaip žmogaus teisės ar demokratija – inkrementiškai susiformavo XIX–XX a. ir papildė Vestfalijos sistemą. Straipsnio tikslas – identifikuoti, kokios pirminės institucijos susiformavo pokario Europoje kuriantis Europos Bendrijai (šiandien – Europos Sąjunga), ir įvertinti jų dermę su senosiomis Vestfalijos valstybių visuomenės institucijomis. Apžvelgus pagrindines tokių pirminių institucijų kaip viršvalstybiškumas, subsidiarumas, harmonizacija ar mikroregionalizmas praktikas, straipsnio išvadose teigiama, jog naujausios su ES siejamos tarptautinės institucijos pradėjo iš dalies oponuoti vestfališkosioms ir sukūrė naujo tipo tarptautinius veikėjus – tiek viršnacionalinius, tiek subnacionalinius, kuriuos nacionalinės valstybės šiandien de facto jau pripažįsta kaip sau lygius ir tarptautinės teisės, ir diplomatijos, ir tarptautinės prekybos kontekste. Kaip ateityje bus susidorojama su šia institucine įtampa, priklausys ne tik nuo valstybių narių, bet ir nuo nacionalinių valstybių, esančių už Europos ribų, priverstų koegzistuoti su tokiu dariniu kaip ES vis dar didžiąja dalimi vestfališkojo modelio globalioje valstybių visuomenėje.

The totality of cross-border interactions in Europe in scholarly literature on international relations is often defined as “regional international society”, i.e. a social system of a smaller scale than global international society. From the sociological standpoint, social systems (or societies) consist of institutionalized pratices. Among these practices there are primary institutions, which define and constitute types of actors and types of actions, and secondary institutions purposefully established by the same actors. Sovereignty, territoriality, international law, diplomacy, the balance of power, conflict resolution and a few other are the oldest primary institutions of the Westphalian state system in and outside Europe. The newer ones, such as human rights and democracy, incrementally evolved in the 19-20th century and supplement the existing Westphalian system. The aim of this study was to identify the primary international institutions of the European Economic Community (now the European Union) which was created after WWII as well as to evaluate the compatability of the new institutional order with that of the Westphalian model. The author examined the functioning of such primary institutions as supra-nationalism, subsidiarity, harmonization and micro-regionalism and drew the conclusion that the newest EU institutions are in conflict with the Westphalian ones and create new types of international actors, supranational ar well as subnational, that are already recognized as peers among states within the context of diplomacy, international law and international trade. How the latent inter-institutional tensions will be solved in the future will depend not only on EU member states but also on countries outside it forced to coexist with the EU in the Westphalian world.