Seimo nutarimas: samprata ir istorinė raida

Mokslinėse apžvalgose svarstomos Seimo nutarimo kaip teisės akto ir konstitucinės teisės šaltinio (plačiąja prasme) sampratos, praktinio taikymo, teisinio privalomo, konstitucinio teisinio vertinimo aktualijos, taip pat pateikiama Seimo nutarimo istorinės raidos charakteristika (įskaitant kitus formalius Lietuvos parlamentų priiminėtus sprendimus, artimus šiuolaikinio Seimo nutarimo konstitucinei sampratai. Pirmojoje apžvalgoje siekiama nustatyti šiuolaikinio Seimo nutarimo konstitucinio būvio (arba tiesioginio reglamentavimo 1992 m. LR Konstitucijoje) prielaidas, atkuriant įvairių laikotarpių ir kompetencijų (LDK, ATR, tarpukario Lietuvos bei LTSR) kolegialaus/parlamentinio valdymo organus. Konstatuojami nuoseklūs parlamentinių sprendimų (ne įstatymų) priėmimo teisinio pagrindimo bei praktinio taikymo procesai, nepriklausomai nuo susiklosčiusios valstybės valdymo formos ar politinio režimo. Neapsiribojant istoriniu Seimo nutarimo suvokimu, taip pat siekiama įvertinti ir kitas jo sampratas, ryšį su Konstitucijos tiesiogiai taikytinų nuostatų įgyvendinimu, kitais teisės aktais, Seimo nutarimų įvairovę ir jais nagrinėjamų/sprendžiamų parlamentinio valdymo klausimų plotmę. Ginčijant kai kurias nusistovėjusias teisinės literatūros nuomones, argumentuojama, jog Seimo nutarimas nėra vien tik parlamento vidinio teisinio reguliavimo teisės aktas, taip pat – ne tik poįstatyminis teisės aktas, priklausomai nuo savo reguliavimo objekto, galintis tiesiogiai apimti ir įkūnyti konkrečias LR Konstitucijos normas. Antrojoje apžvalgoje svarstomos Seimo nutarimo kaip teisės akto teisinės galios, jo privalomumo, galiojimo asmenų, laiko, teritorijos atžvilgiu problemos. Atkreipiamas dėmesys į Seimo nutarimų priėmimo, įsigaliojimo, galiojimo bei panaikinimo/pripažinimo netekusiais galios klausimus.

The article examines the concept of the Seimas (the Parliament of the Republic of Lithuania) resolution, its legal force, and practices of constitutional proceedings. Scientific research is undertaken with the goal to reveal its essential characteristics, as well as to detect possible legal regulation gaps and practice-based issues of implementation. While analyzing the evolution of centuries-old state parliamentarism, the state of the Seimas resolution and (or) of equivalent legislation was identified in times of the Republic of Both Nations, the restoration of the state of Lithuania and of inter-war independent republic. Therefore, the Seimas resolution is the historical source of Lithuanian constitutional law. The concept of the Seimas resolution is enriched by its significance in March 1990, when the act of independence was adopted and published, as well as its direct provision in the constitution of 1992. This legal act addresses the relationship between the state authorities (distrust of government) and operational matters of the parliament itself (pre-term elections). The Seimas resolution is not an ordinary by-law. Having analysed more than twenty years of Lithuanian parliamentary experiences, the resolution should rather be considered as the primary means of expression of the political will of the Seimas. Depending on the importance of the issue, the will could be derived from the constitution itself and its principles, as well as from the representation of people’s sovereignty. One of the most important areas of implementation of the Seimas resolution is the parliamentary oversight. By adopting respective resolutions, the Seimas may require reports from the accountable state authorities; it also may assess their performance or assign them various tasks. Some very important seimas resolutions (for example on elections results or impeachment petition to the constitutional court) could be voted with simple majority of participating members of seimas.