Pareigos bendradarbiauti principo aiškinimas ir turinys šiuolaikinėje sutarčių teisėje

Straipsnyje nagrinėjamas pareigos bendradarbiauti principas. Kadangi šiuo principu vis dažniau vadovaujasi teismai, ypač nagrinėdami ginčus, kylančius dėl statybos rangos sutarčių vykdymo, yra kilęs poreikis įvertinti šio principo turinį ir aiškinimo taisykles. Straipsnyje atskleidžiama pareigos bendradarbiauti principo vieta kintančioje Lietuvos teisės sistemoje, išanalizuotas pareigos bendradarbiauti principo santykis su kai kuriais kitais (sąžiningumo, pacta sunt servanda, sutarčių laisvės) civilinės teisės principais bei aptarta šalių sąryšingumo sutarčių teisės teorijos įtaka pareigos bendradarbiauti principui. Atliekant tyrimą buvo analizuojami UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principai, Europos sutarčių teisės principai bei kitos teisės formos, vertinama tarptautinės lyginamosios teisės specialistų nuomonė.

The duty to cooperate consists of two dimensions: (i) each party is under a duty to remain passive if a particular action might hinder the performance of the other party; (ii) each party is under a duty to engage in actions if such actions are required to enable or facilitate the other party’s performance. The content of the duty to cooperate includes: (i) different obligations which not necessarily should be clearly defined in legal acts or in the court and (ii) obligations that are supposed to be fulfilled in good faith and following the regulations under the contract law. The following key elements of the duty to cooperate can be distinguished: the duty to inform, the duty to provide directions, the duty to provide help, the duty to coordinate actions, etc. Though the content of the principle of the duty to cooperate is very wide, the limits of its application can be indentified: each of the parties should duly fulfil its obligations. The duty to cooperate cannot be extended to such a level that the other party would be obliged to sacrifice its interests for the single purpose—to fulfil the duty to cooperate. Therefore, the framework of the duty to cooperate is determined by the criteria of reasonable expectations. Proper implementation of the duty to cooperate can be estimated by analyzing the balance of the obligations of the parties, the factual situation and the final result, and then by deciding whether or not it was reached due to the lack of cooperation by one of the parties.