Kaltės turinio nustatymo problemos bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2009 |
Straipsnyje analizuojama teismų praktika kvalifikuojant veikas, padarytas prieš kitą žmogų, jo sveiktą ir gyvybę. Daugiausia dėmesio skiriama dviejų atvejų baudžiamajam teisiniam vertinimui: 1) kai prieš kitą žmogų panaudojamas peilis ar kitoks panašus įrankis, pritaikytas kūnui žaloti, 2) kai suduodamas vienas ar keli smūgiai ranka į galvos sritį. Autorius pateikia pavyzdžių iš teismų praktikos, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajam likus gyvam dėl smūgių peiliu į gyvybiškai svarbias kūno dalis kaltininko padaryta veika dažnai kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t. y. kaip sveikatos sutrikdymas. Kita vertus, straipsnyje pateikiama teismų praktikos pavyzdžių, kai, sudavus vieną smūgį ranka į galvos sritį ir dėl to nukentėjusiajam mirus, padaryta veika kvalifikuojama kaip nužudymas, o kvalifikavus kaip tyčinio sveikatos sutrikdymo ir gyvybės atėmimo dėl neatsargumo idealiąją sutaptį, prokurorai paduoda apeliacinius skundus ir Lietuvos apeliacinis teismas perkvalifikuoja tokias veikas pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnį. Autorius analizuoja tokią teismų praktiką ir vertina ją kritiškai, nes teismai neatsižvelgia į kaltininko kaltės turinį, daromos veikos pavojingumo suvokimo ir padarinių numatymo apsekus. Taip pat teikiami pasiūlymai dėl tokių veikų kvalifikavimo.
The second group of the courts decisions that are investigated in the article is concerned with the cases when a perpetrator hits the head of the victim by the hand and the victim dies. The author provides several examples of the courts’ decisions in such cases. There are two or even three types of decisions. In some cases the perpetrator is sentenced for the murder, in other cases the perpetrator is sentenced for the intentional grave bodily injury and negligent homicide. However, in several cases the perpetrator is sentenced just for negligent homicide. The author investigates the content of the intention in such cases and raises the question whether a person understands that a shot to the chest of another person is endangering the persons’ life, and whether he predicts that his act may result in the death of the victim. It is difficult to give a uniform answer to the question. However, the author agrees with the decisions in several cases when the perpetrator was sentenced for the intentional grave bodily injury and negligent homicide according to the content of his guilt but nor for intentional murder, because usually a person does not understand that his shooting is dangerous for the life of the victim and does not predict such consequences . Everything looks especially odd, when we compare the decisions in the first group of the cases with the decisions in the second group of the cases. The author makes several conclusions regarding the evaluation of such cases with reference to the Penal Code of Lithuania.