Bažnyčios (religinių bendruomenių) konstitucinė samprata ir savireguliacijos ribos. Šveicarijos pavyzdys (II)
Mykolo Romerio universitetas |
Straipsnyje analizuojami kai kurie bažnyčios ir bažnytinių bendruomenių, religijos bei religinių bendruomenių sąvokų juridinės sampratos aspektai Šveicarijos konstitucinėje teisėje, ypač daug dėmesio skiriant Federalinio Teismo jurisprudencijai. Straipsnyje pabandyta atskleisti principinius bažnyčių ir religinių bendruomenių kaip viešosios teisės korporacijų bei privatinės teisės pagrindu veikiančių religinės prigimties juridinių asmenų autonomijos ir savivaldos skirtumus. Teigiama, kad bažnytinių bei religinių bendruomenių autonomija yra siejama su jų vidinio valdymo sritimis, kuriose jos turi teisę savarankiškai tvarkytis neatsižvelgdamos į kantono konstitucines nuostatas, o jų savivalda siejama su vidinio valdymo ribas peržengiančiais aktais, kurių neįmanoma priimti nesilaikant kantono ir federacijos teisės bei jos kontrolės.
The most fundamental principle in the law on self-regulation of a religious community is the corporative freedom of religion, as it protects religious communities first and foremost from the impermissible interference of the State. Subsequently, the right of religious communities to self-governance and autonomy is among the elements of the corporative freedom of religion. However, as noted earlier, the state does not treat all religious communities on an equal basis in the legal sense. The recognized churches (religious communities) as public law corporations, are unions of persons, who form a certain part in the sphere of the state sovereignty. Therefore, their right to self-regulation is restricted by the Canton through the recognition act of religious communities as such, and the requirements for observing in their activities of democratic procedures and legal principles of the state. However, the state is also undertaking to protect their autonomy, and the Federal Court has expanded the right of church communities to lodge a constitutional claim concerning the violation of their autonomy, not only by top state institutions, but also by higher institutions of the Church. Meanwhile, the fundamentals of the origin of religious communities existing on the basis of the private law are contractual, and due to observe only the imperative norms of the private law. The Canton should not interfere with the organization of private religious legal entities, therefore a wide right to autonomy is guaranteed for them.