Vienasmenio valdymo organo teisinis statusas: ar įmanomas vienareikšmiškumas?
Author(s) | ||
---|---|---|
Vytauto Didžiojo universitetas | ||
Mykolo Romerio universitetas |
Date Issued |
---|
2013 |
Straipsnyje nagrinėjama įmonės vienasmenio valdymo organo teisinio statuso problematika Lietuvoje susiformavusios teismų praktikos, doktrinos ir teisinio reguliavimo aspektais. Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojamas vadovo teisinės padėties dualizmas civilinės ir darbo teisės požiūriu, apžvelgiant galiojantį teisinį reguliavimą, teisės doktriną ir naujausią teismų praktiką, kurioje mėginama atriboti darbo teisės ir civilinės bei bendrovių teisės taikymo sritis įmonės vadovui. Daroma išvada, kad riba tarp darbo teisės ir civilinės teisės taikymo vadovo teisiniam statusui tebėra neaiški, o ateities teismų sprendimai sunkiai prognozuojami. Straipsnio autorių nuomone, teismų praktikos kuriamos vadovo teisinį statusą reglamentuojančios normos negali suteikti reikalingo teisinio tikrumo, tam būtina teisinio reguliavimo reforma. Antroje straipsnio dalyje ieškoma atsakymo į klausimą, kokie yra galimi teisinio reguliavimo modeliai ir kokie pagrindiniai kokybiško teisinio reguliavimo kriterijai. Lyginamuoju aspektu išnagrinėjus vienasmenio valdymo organo teisinio statuso reglamentavimą, įvardinami pagrindiniai klausimai, kuriuos turėtų išspręsti teisinis reguliavimas, ir nurodomi galimi teisinio reguliavimo modeliai. Teikiamas siūlymas kurti specialų bendrovių teisės teisinį reguliavimą, atitinkantį verslo poreikius ir suderintą su jau dabar taikoma įmonių teisės doktrina. Straipsnis baigiamas išvadomis ir pasiūlymais.
The authors of the article believe that it is necessary to take regard to other states’ practices regulating the relations at issue, however, while creating such legal regulation, the evaluation of economic, cultural and social peculiarities of Lithuania is also required. In search for the most appropriate model of the manager’s legal status, attention should be drawn to the fact that in some aspects the labour law regime is too restrictive (e.g., shareholders cannot recall the manager, who is on maternal leave, and the manager at interim does not have full authority) and uncoordinated with the doctrine of the companies’ law. Moreover, quite a few questions directly related to the issues of the manager’s authority do not fall or only partially fall into the scope of the labour law. On the other hand, the problem of the manager’s legal status involves a broader scope of points of the companies’ law than the dualism of the manager’s status, and a part of these points has already been regulated by the Law on Companies (the agreement conclusion, termination, removal from the register of legal persons, terms of notice). In regard to this, a question can be raised if it not be better to regulate the issues of the manager’s legal status by the provisions of the Law on Companies and not of the Labour Code. It is proposed to create a specific legal regulation of the companies’ law, which could meet the needs of business and match up to the doctrine of the companies’ law, which is already being applied.