Metateisinis diskursas Tomo Akviniečio traktate apie istatymus
| Author(s) | |
|---|---|
Vyšniauskas, Gintautas | Lietuvos kultūros tyrimų institutas |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2006 |
Prigimtinis istatymas apibrėžiamas kaip amžinojo istatymo dalyvavimas protingame kūrinyje. Remdamiesi šiuo istatymu kaip bendra nuoroda, žmonės formuluoja ir leidžia žmogiškuosius istatymus. Dėl pirmaprade nuodėme, arba geidulingumo baudžiamuoju istatymu, pažeistos žmogaus prigimties žmogiškieji istatymai ne visada atitinka prigimtinį ir tuo pačiu dieviškąjį bei amžinąjį istatymus, trumpiau tariant, Kūrėjo valią. Tas neatitikimas gali būti toks didelis, kad jiems paklūstantis žmogus (geras netikusios valstybės pilietis), vykdantis tuos istatymus, tampa nedoras ir netinkamas išganymui. Situacijoje, kai lojalumas prieštarauja dorai, sąžinė liepia įstatymams nepaklusti. Šiuo atveju žmogaus sąžinė remiasi amžinuoju istatymu, kaip Antigonė - Sofoklio tragedijoje. Kai reikia pasirinkti - arba amžinoji palaima, arba amžinas prakeiksmas - nublanksta žmogiškojo istatymo baimė, nes jis baudžia tik laikinai. Tačiau tokios "revoliucinės" situacijos - retos. Dažniausiai neteisingi istatymai nekelia tiesioginio pavojaus žmogaus pomirtiniam išganymui ir tokiais atvejais Akvinietis pataria siekti kompromiso ir išsaugoti ramybę, bet priduria, kad asmuo turi teisę pats apsispręsti, kaip jam tokioje situacijoje pasielgti. Taip metateisiniame Akviniečio diskurse išryškėja žmogaus sąžinės autonomija valstybės įstatymų atžvilgiu, atsiskleidžia glaudi teisės filosofijos ir etikos sąsaja, ypač akivaizdi svarstant įstatymų ir nusikalstamo blogio santykių klausimą.
So, a good citizen not always is a good man. But a person, who strives to the supernatural happiness, or beatific vision, has to be good without qualification. Therefore in relation to human laws the guiding principle is conscience. According to Aquinas, just law binds a man in conscience, distorted laws concerning human goods does not bind in conscience, but contrary to the Divine law human laws must nowise be observed. This way Aquinas defines the autonomy of human conscience in relation to the laws of state. The relation between the main effect of human law and man's supernatural end shows the organic unity of theological and judicial as well as of judicial and ethical aspects in the Aquinas' meta-jurisprudential discourse. This unity appears especially discernable, when the relation between law and evil is considered.