Le changement du sens des notions d’être, d’éternité et de temps dans la scolastique moderne
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Amžinybė čia suvokiama pagal racionaliai traktuojamą nejudėjimo sąvoką, t. y. ją logiškai priešinant judėjimui, abstrakcijos būdu atsiribojant nuo visų judėjimo savybių ir gaunant tyrą ir esą tikrą nejudėjimo amžinybės idėją. Tomo Akviniečio amžinybės kaip gyvybės samprata čia yra pamiršta arba sąmoningai nustumta į teologijos lauką, griežtai atskirtą nuo filosofinio mąstymo. Savo ruožtu laiko sąvoka praranda ontologinę reikšmę, kurią ji turėjo Tomo tekstuose. Laikas čia jau nėra būtybės buvimo kaip ontologinio judėjimo vertinimas, bet tik mažavertis fizinio judėjimo matmuo. Iš čia – nepabaigiami ir sterilūs ginčai apie laiko „subjektyvumą“ ir „objektyvumą“, ginčai, svetimi pačiam Tomui Akviniečiui. Straipsnis prieina išvados, kad jame aptarti scholastai, nežiūrint jų pretenzijų būti oficialiais Tomo Akviniečio interpretatoriais, iškraipė jo tekstų prasmę. Dar daugiau, jie tapo bendro Vakarų postdekartiškosios metafizikos likimo dalininkais, nepaisant jų dažnai deklaruojamos kovos su šios metafizikos pasekmėmis (ypač moralės srity). Teigiant, kad mąstymas yra tik technika, kaip ir visas pasaulis, ir kad Dievas yra tik technikas, bergždžia kovoti prieš technikos pasekmes: nėra prasmės naikinti to, ką pats nuolat gamini. Straipsnis baigiamas svarstymu apie filosofijos prasmę Tomo Akviniečio raštuose bei jos aktualumą mūsų dienų pasauliui.
The God is turned into Causa sui; a phantom concept, broadly spread among modern scholastics, but entirely foreign to Thomas Aquinas. The very modern scholasticism here, in a manner of speaking, converges with the general post Cartesian European metaphysics, particularly with its Leibnitz version. Eternity gains the understanding of a rationally interpreted concept of immobility, i.e. creating logical opposition to mobility and by abstracting from all features of mobility to produce a pure idea of immobility – eternity. The Thomas Aquinas’ concept of eternity here is forgotten or intentionally relocated to the field of theology, clearly separate from philosophical thinking. The concept of time, in its own turn, is devoid of its onthological weight, which it used to show in Thomas Aquinas’ texts. Now time is no more a measure of onthological passing of the created being, but an inconsiquential measure of physical movement. Hence stem endless and sterile disputes about the „subjectivity“ and „objectivity“ of time, disputes alien to Thomas Aquinas. The article concludes, that scholastics discussed in the article, despite their ambitions to pass as official interpreters of Thomas Aquinas, distorted the meaning of his texts. More, they became shareholders of the overall Western post Cartesian methaphysics, irrespective of their declarative struggle with the outcomes of this metaphysics (particularly in the area of morales). The assumption that thinking is a mere technique, as well as the whole world, and the God is mere technician, makes it pointless to fight the consequences of technology: it is senseless to destroy something what you are producing yourself continuously. The article ends in discussion about the meaning of philosophy in Thomas Aquinas works and its relevance for the modern world.