Human rights in healthcare
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2010 |
Nors teisės į sveikatos priežiūrą objektas ir turinys yra savaime siauresnis, tačiau šios teisės veiksmingą įgyvendinimą gali riboti minėto sveikatos apibrėžimo platumas. Dabartiniu metu doktrinoje reiškiamas susirūpinimas, kad sveikatos kaip visapusės fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės apibrėžimas labiau susijęs su subjektyvia laimės sąvoka, negu su objektyviais sveikatos parametrais. Ši subjektyvi kategorija gali grėsti neribojamų sveikatos priežiūros poreikių įteisinimu. Atsižvelgiant į tai, jog esami sveikatos priežiūrai skirti ištekliai yra riboti, bei kad teisės į sveikatos priežiūrą praktinis įgyvendinimas turi būti veiksmingas, straipsnio autoriai linkę manyti, kad nustatant šios teisės turinį reikėtų remtis biomedicininiu sveikatos apibrėžimu, t. y. ligos arba negalios nebuvimu.
Notwithstanding the expectations related to the ‘invasion’ of human rights into the field of healthcare, the complexity of this field raises some problematic questions about the applicability of such a legal instrument. The present paper analyses the possible limits to the content of the core right to healthcare. These limits are discussed through the examination of two normative pillars of health law: the right to individual self-determination (or the principle of individual autonomy) and the right to healthcare itself. The authors conclude that in the context of the scarcity of resources the effectiveness of the guarantees of the right to healthcare will depend on the narrowing of the concept of the right by choosing the biomedical definition of health as the basis.