Pacientų pareigų katalogas Lietuvoje: teisinė turinio analizė
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2012 |
Pacientų pareigos yra naujas Lietuvos teisinės sistemos fenomenas. Nors mūsų šalies teisės aktuose bei teismų praktikoje pavienių netiesioginių užuominų dėl pacientų kaip sveikatos priežiūros santykių dalyvių pareigų būta ir anksčiau, minėto fenomeno pradžia mūsų šalyje laikytinas trečiosios Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcijos įsigaliojimas 2010 metų kovą. Pacientų pareigų sąrašo šiame įstatyme įtvirtinimas siejamas su sveikatos priežiūros santykiuose dalyvaujančių šalių lygiateisiškumo principu, vartotojiškumo apraiškų šiuose santykiuose prevencija. Kadangi asmens kaip paciento teisinis statusas atsiranda nuo kreipimosi į sveikatos priežiūros įstaigą momento, ne tik teisių įgyvendinimas, bet ir pareigų vykdymas yra neatsiejama sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis naudojamės kiekvienas, teikimo ir atitinkamai gavimo sąlyga ir dalis. Todėl šiame straipsnyje siekiama nustatyti šių pareigų spektrą, išsiaiškinti jų teisinį turinį, apsvarstyti pareigas įtvirtinančių teisės normų įgyvendinimo ir taikymo problemas. Lietuvos teisės doktrinoje išsami pacientų pareigų turinio teisinė analizė iki šiol nebuvo atlikta.
The analysis of the provision that enables to take sanctions against the patient infringing their duties has revealed that the health care institution may only terminate provision of health care services to the patient if one of the two alternative conditions is fulfilled. I.e. if a person violates his or her duties and thereby causes danger to their own and other patients’ health and life, or prevents them from receiving high quality health care services. The conclusions show that application of this provision may be problematic: first, due to the juridical technique of the wording of the norm; second – due to complicated substantiating that the patient prevented or prevents other patients from receiving high quality health care services; third – due to the conflict of this provision with the provision of the Law of the Republic of Lithuania on Medical Practice, which provides that a doctor may refuse provision of health care services in cases of real threat to his or her own life; and fourth – the norm does not provide for the right to terminate the provision of services in cases of threat to health and/or life of health care workers (non-specialists).