Jogailaičių idėja ir jos implikacijos lenkų XX a. geopolitinėje mintyje
| Author(s) | ||
|---|---|---|
Vilniaus universitetas |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2012 |
Jogailaičių idėją galima nagrinėti kaip kultūrinę ir erdvinę prasmę turinčią analitinę kategoriją. Viena vertus, kaip Jogailaičių valdomas teritorijas iki XVI a. ir kaip Abiejų Tautų Respublikos valstybinį arealą iki XVIII a. pabaigos, kita vertus, kaip unikalų daugiatautį ir daugiakultūrį darinį Europoje, sudarytą istorinių valstybių – Karūnos (Lenkijos) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Lietuvos). Šiuo požiūriu Jogailaičių idėja tampa bendra dėl geografinės erdvės visoms ATR tautoms ir ji kaip kultūrinė ir istorinė atmintis tampa reikšmine interpretacine jungtimi, taigi, gali atverti kelią į tautų bendrystę ir istorinės sąveikos konkrečioje teritorijoje tyrimus, paskatinti istorinių argumentų paieškas šiuolaikinių nacionalinių valstybių regioninei priklausomybei ir jų geopolitiniams sprendimams pagrįsti. Jogailaičių idėjos kaip istorinės atminties ir erdvės permąstymas yra reikšmingas tiek lenkų, tiek lietuvių tarpdisciplininiams tyrimams ne tik pagrindžiant nacionalinės geografinės erdvės įprasminimą Europoje, bet ir siekiant suprasti ir paaiškinti šioje erdvėje gyvenančių tautų ryšius, šių dienų jų valstybinius santykius bei geopolitines perspektyvas bendros praeities akivaizdoje. Straipsnyje susiejant Jogailaičių idėją su lenkų XX a. geopolitine mintimi siekiama atskleisti, kaip atsirado ir kito ši sąvoka ir jos interpretacija lenkų atmintyje, kokią įtaką ji turėjo konstruojant modernias lenkų geopolitines koncepcijas ir ar būta jose vietos Lietuvai.
However, the practical implementation of the idea until the division of the Republic of Two Nations and in the 20th century had its own gaps and even painful long-term consequences, having conditioned the gap from the aforementioned civilization space. O. Halecki, who dedicated his research to that idea, argued that the collapse of the Republic of Two Nations was conditioned by the factor that the Jagiellonian idea had not been fully realized, as in the 16th-17th centuries its third member Russia (present Ukraine) had not been included. J. Pilsudski’s practical federalist project on the realization of the Jagiellonian idea in the inter-war period foresaw the corrections of the conclusions presented in Polish historiography. However, Poland’s war with Bolshevik Russia and the 1921 Treaty of Riga prevented their implementation as they deprived Lithuania of its historical capital Vilnius and parcelled out Ukraine and Belarus, which had just regained their independence. Only as late as after World War II J. Giedroyc, who found himself in emigration, was able to dialectically criticize J. Pilsudski’s previous plans and the Jagiellonian idea itself; therefore, he clearly spoke for the creation of sovereign states of the largest nations: the Ukrainians, Lithuanians and Belarusians, that were part of the Republic of Two Nations. For the Polish it meant the recognition of the claims of civil nationalism of its Eastern neighbours, as only they could return all the states to Western Europe and insure smooth future cooperation under new geopolitical conditions. Nowadays, thoughts on the Jagiellonian idea have not been completely disrupted in Polish public discourse and obviously they should be significant not only to the Polish, but also equally importan to the Ukrainians, Lithuanians and Belarusians in the context of the system of the European Union and European regionalism.