Steigiamosios ir įsteigtosios valdžių konstitucinė skirtis

Abstract

Visuomenės kova už politines laisves lėmė monarcho plena potestas pakeitimą Tautos suprema potestas konstitucine dimensija. Šios transformacijos impulsu tapo politinės ir teisinės minties mokslinis ratio pamatas, atskleidęs žmogiškąją valstybės valdžios kilmę. Žmonių bendruomenė – Tauta – įsiprasmina kaip vienintelis, absoliutus valstybės ir jos valdžios šaltinis, o valstybė – kaip teisinis Tautos įasmeninimas. Tautos suverenitetas pripažįstamas konstituciniu valstybinio būvio pamatu, kuriame inter alia glūdi Tautai priklausančios steigiamosios galios. Šios galios materializuojamos pagrindiniame valstybės įstatyme (lex fundamentalis) – Konstitucijoje, nubrėžiančioje aiškią steigiamosios ir įsteigtosios valdžių konstitucinę skirtį, įtvirtinančioje įsteigtosios valdžios galių ribas. Konstitucijos raison d’être suponuoja monocentristinę teisės sistemos sampratą, grindžiamą Konstitucijos ius supremum galia ir ypatinga jos keitimo teisine tvarka. Šie šiuolaikinio konstitucionalizmo principai yra tapę jo aksiomomis, neatsiejamais demokratinės ir teisinės valstybės atributais, tačiau jų prasmė tegali būti suvokta nagrinėjant steigiamosios ir įsteigtosios valdžių skirties intelektualines prielaidas: J. Bodino, T. Hobbeso, J. Locke’o, J. J. Rousseau, E. J. Siéyèso mokslines doktrinas. Būtent šių mokslinių doktrinų suformuluoti valstybės kilmės, Tautos suvereniteto, steigiamosios ir įsteigtosios valdžių skirties teoriniai aspektai, jų teisinė raiška šių dienų valstybės konstitucinėje konstrukcijoje yra šio straipsnio tyrimo klausimai.