Vengimo išlaikyti vaiką probleminiai kvalifikavimo aspektai ir alternatyvūs normai instrumentai
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2013 |
Šiame straipsnyje nagrinėjami vengimo išlaikyti vaiką (BK 164 str.) probleminiai kvalifikavimo aspektai Lietuvos baudžiamojoje teisėje – vengimo išlaikyti pilnametį asmenį baudžiamasis teisinis įvertinimas, specialaus subjekto nustatymo klausimai, nusikalstamos veikos baigtumo momento nustatymas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pakankamai aišku, kada vengimo išlaikyti vaiką atveju pažeistas vaiko teises būtina ginti pasitelkiant civilinės teisės normas, o kuriuo momentu galima inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą, – analizuojamas glaudus ryšys ir takoskyra tarp baudžiamosios ir civilinės teisės šakų. Siūlomas šių teisės šakų instrumentų parinkimo ir panaudojimo eiliškumas. Straipsnyje aptariamos būtinosios Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio inkriminavimo sąlygos. Autorių atlikta analizė leidžia teigti ir tai, kad baudžiamosios teisės norma, reglamentuojanti vengimą išlaikyti vaiką, suformuluota nepakankamai tiksliai, o normos dispozicija – perteklinė. Siekiant sklandaus analizuojamos normos praktinio įgyvendinimo bei vienodos ir aiškios jos taikymo praktikos, siūloma normą keisti ją supaprastinant, taip darant ją tikslesnę.
This article deeply analyzes the problematic qualification aspects of the avoidance to maintain a child. Some alternative ways of child maintenance are mentioned, as can be chosen from other law instruments (bailiffs, Guarantee child support fund) and it leads to the ultima ratio principle. On the other hand, it is not required to seek alternative remedies for affected interests, and it is possible to initiate a pre-trial investigation. Therefore, this article seeks to identify specific civil and criminal law rules delimitation. Avoidance of child maintenance is an ongoing crime. The main problem in legal practice is to determine an end of this ongoing criminal conduct. The practice of the Supreme Court of Lithuania is not unanimous. In some cases, the end of this ongoing conduct is considered to be a moment when the past judgment has entered into force, in other cases – the moment of indictment. These positions are criticized by many authors and it is suggested to follow the Supreme Court’s practice, according to which the moment when a judgment of conviction for the criminal act is passed should be considered as an end of an ongoing criminal conduct.