Žmogaus teisės ir demokratija: prigimtinės teisės teorijos perspektyva

Abstract

Straipsnyje pagrindžiama, kad žmogaus teisės ir demokratija yra išvestiniai prigimtinės tvarkos elementai, todėl jų legitimumo negalima grįsti vien interesų balansavimu ar daugumos valia. Parodoma, kad politinės tvarkos normatyviniai rėmai turi būti kildinami iš racionaliai atpažįstamų, savaime visiems ir kiekvienam vertingų pagrindinių žmogiškojo gėrio formų. Kadangi šie gėriai įgyvendinami bendradarbiaujant su kitais, jie nukreipia į teisės poreikį. Pabrėžiama, kad teisė negali būti redukuojama į individualių interesų apsaugos mechanizmą, bet turi būti suprantama kaip bendrojo gėrio – viešųjų sąlygų ir institucinių sprendimų, padedančių politinės bendruomenės nariams taikiai ir teisingai dalyvauti pagrindinėse gėrio formose – puoselėjimas. Atskleidžiamas prigimtinės teisės teorijos požiūris į teisingumą kaip reikalavimą tvarkyti savo veiksmus atsižvelgiant į pagrindines žmogiškojo gėrio formas savo ir kitų gyvenime; tai apima absoliučias negatyvias pareigas niekada tiesiogiai nesirinkti veiksmų, nukreiptų į pagrindinių gėrių naikinimą, ir argumentuotą teisių detalizavimą, aiškiai apibrėžiant konkrečius teisių reikalavimus ir su jais koreliuojančias pareigas. Taip atkuriama politinei instrumentalizacijai atspari žmogaus teisių ir demokratijos normatyvinė sandara.