Constitutiones et libertates: žmogaus teisės XXI amžiuje = Constitutiones et libertates: human rights in the twenty-first century : Liber Amicorum in Honorem professorae Toma Birmontienė : recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys

Šiandien jau niekam nekyla abejonių, jog demokratijos atsparumas grėsmėms nebėra savaime suprantamas – demokratiją puoselėti, palaikyti, už ją kovoti reikia kasdien, o konstituciniai teismai šiame procese atlieka ypatingą vaidmenį. Svariai argumentuoti konstitucinių teismų sprendimai, ypač visuomenei jautriose bylose, yra viena iš svarbiausių priemonių, neleidžiančių peržengi raudonųjų linijų. Argumentavimo kokybė ir įtikinamumas lemia ne tik priimto sprendimo autoritetą, bet ir visuomenės pasitikėjimą konstitucinės justicijos institucija, demokratinėmis vertybėmis ir valstybe apskritai. Straipsnyje analizuojama, kaip konstituciniai teismai, remdamiesi užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija ir tarptautinių institucijų, visų pirma Venecijos komisijos, nuomonėmis, stiprina savo sprendimų argumentaciją. Tokie šaltiniai bylose pasitelkiami ne mechaniškai pasiskolinant problemos sprendimo idėją ar techniškai nusirašant, o tikslingai vystant teisminį dialogą, liudijantį, kad demokratinės vertybės yra visuotinai pripažintos ir ginamos. Tai kartu siunčia aiškią žinutę sprendimų priėmėjams: demokratijos šalininkų yra daug, jie palaiko vieni kitus ir remiasi bendrais standartais. Remiantis Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos pavyzdžiais, straipsnyje tiriama, kokiu mastu ir kokiais tikslais šio teismo sprendimuose remiamasi lyginamąja konstitucine jurisprudencija ir Venecijos komisijos nuomonėmis, keliamas klausimas, ar Venecijos komisijos nuomonės Konstituciniam Teismui yra tik pagalbinis interpretacinis šaltinis, ar jomis remiamasi kaip autoritetingais konstitucinės teisės standartais, turinčiais didesnę įtaką galutiniam sprendimui, ypač neramiais demokratijos silpnėjimo laikais, kai populistinės politinės partijos, naudodamosi demokratiniais instrumentais, kėsinasi į nusistovėjusią tvarką ir nesidrovi paneigti kažkada visuotinėmis ir neginčijamomis laikytų žmogaus teisių. Tad gebėjimas parodyti, kad konstitucinis sprendimas atspindi ne tik tos valstybės konstitucinio teismo valią, bet dera ir su plačios tarptautinės konstitucinės bendruomenės pozicija, didina sprendimo legitimumą ir kartu stiprina demokratijos atsparumą.

Straipsnyje nagrinėjamas konstitucinės teisės moksle nuolat iškylantis konstitucinės interpretacijos specifiškumo klausimas. Vienų autorių teigimu, konstitucijos ir įstatymų bei kitų ordinarinės teisės aktų aiškinimai skiriasi, t. y. jie įžvelgia konstitucijos aiškinimo specifiką ar ypatumus. Kiti autoriai linkę manyti, kad tarp tų aiškinimų didesnio skirtumo nėra arba skirtumai yra tik kiekybinio pobūdžio. Tarp pastarąjį požiūrį mūsų dienomis palaikančių konstitucionalistų šiai grupei tipiškus argumentus yra išdėstę R. Guastini, M. Luciani ir D. A. Celis Vela. Eisime tokiu tyrimo keliu: pirmiausia aptarsime konstitucijos aiškinimo specifikos neigėjų teiginius, paskui aiškinsimės, ar konstitucijos, šalies aukščiausiosios pirminės steigiamosios teisės, ypatingumas lemia vienokią ar kitokią jos aiškinimo specifiką. Šiuo aspektu mums svarbi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, kuriam patikėta mūsų valstybės Konstitucijos oficialaus aiškinimo misija, jurisprudencija. Konstitucijos aiškinimą (konstitucinę interpretaciją) traktuosime ne kaip mechaninį teisinio aiškinimo metodų taikymą, bet kaip vientisą procesą, kuriame regime aiškinimo strategijos pasirinkimą, su tos strategijos įgyvendinimu susietų teisinio aiškinimo metodų, technikų ar taisyklių derinių panaudojimą ir gautus tokio aiškinimo rezultatus. Straipsnyje pabrėžiamas konstitucijos aiškinimo strategijos ypatingumas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ją traktuoja kaip teisiškumo etaloną, įstatymų ir kitų ordinarinės teisės aktų tikrinimo matą ir jos nuostatas aiškina kaip tobulą, darnią teisę. Konstitucinio teksto ypatumai, jos normatyvinės dimensijos (normos ir principai, o tarp pastarųjų – ir nepakeičiami pamatiniai principai) sudėtingumas, konstitucinių vertybių sistemos, konstitucijos kaip teisės be spragų koncepcijos atskleidimas reikalauja taikyti pačius įvairiausius teisinio aiškinimo metodus, principus, technikas ar taisykles, galinčias atskleisti minėtus aspektus. Aiškinant konstituciją reikia ne tik taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus (sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, teisės kūrėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.), bet prireikus juos papildyti naujais aiškinimo kriterijais, elementais ar taisyklėmis, adaptuoti įprastinius (tradicinius) teisinio aiškinimo metodus ar išryškinti tam tikrus jų aspektus, kad geriau atsiskleistų konstitucinė norminė tikrovė, naudoti tradicinių ir naujai išryškėjusių kriterijų kombinacijas. Konstitucijos kaip vertybių sistemos samprata siejama su pagrindinių teisių apsauga, konstitucinių vertybių pusiausvyros užtikrinimo klausimais, konstitucinės kontrolės instituto funkcionavimu. Konstitucijos aiškinimas grindžiamas konstitucinio akto nuostatų ir šiuolaikine vertybių samprata. Visi teisę kuriantys ir ją taikantys subjektai savo aktus ir sprendimus turi suderinti su konstitucija ir ją atskleidžiančia oficialia konstitucine doktrina, darančią poveikį visai teisinei sistemai. Atitiktis konstitucijai yra bet kokio teisės akto teisinio veikimo sąlyga. Konstitucijos aiškinimas – teisinis aiškinimas, tačiau jo ypatumai leidžia tokį aiškinimą traktuoti kaip specifinį, turintį savitų bruožų teisinio aiškinimo atvejį.

Straipsnyje atskleidžiama daugiasluoksnio ir daugiaprasmio konstitucinio solidarumo principo raida, jo taikymo subtilybės. Remiantis moksline doktrina, konstitucinėmis nuostatomis, konstitucinės justicijos institucijų ir EŽTT jurisprudencija, solidarumo principo taikymas analizuojamas skirtingose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse: pirmiausia, siejant su socialinės gerovės, t. y. socialinių teisių plačiąja prasme, nuostatomis ir jų įgyvendinimu; antra, siejant su visuomenės solidarumo reikalaujančiais pokyčiais dėl nepaprastosios padėties, ekstremalios situacijos, stichinės nelaimės, galimais žmogaus teisių ribojimais, siekiant apsaugoti konstitucines vertybes kaip nacionalinis saugumas, visuomenės sveikata; trečia, solidarumas siejamas su atsakomybe, įsipareigojimu savai valstybei, visuomenei, interpretuojamas kaip savo valstybei lojalaus piliečio konstitucinių pareigų atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius, prisidėti prie valstybės gyvenimo kokybės vykdymas. Straipsnyje akcentuojamas konstitucinės justicijos institucijų vaidmuo vertinant valstybės valdžios institucijų veiksmų ir sprendimų būtinumą, teisėtumą, proporcingumą, nustatant konstitucinių vertybių pusiausvyrą, ypač tarp viešojo intereso ir žmogaus teisių užtikrinimo.

Nepaisant tarptautinių ir Europos Sąjungos teisinių standartų, asmenų su negalia, taip pat ir ginamųjų (įtariamųjų, kaltinamųjų), padėtis, kaip nurodo atlikti tyrimai, skirtingose valstybėse kelia susirūpinimą. Jie neretai susiduria su dideliais sunkumais, siekdami lygiai su kitais asmenimis dalyvauti teisiniuose procesuose ir gauti tinkamą paramą. Sprendžiant nurodytą problematiką, visų pirma, reikėtų išnagrinėti ir įvertinti pačius asmenų su negalia teisių apsaugos standartus. Todėl šiame straipsnyje pristatomos ir analizuojamos Jungtinių Tautų asmenų su negalia konvencijos 12 ir 13 str. nuostatos ir jų reikšmė ginamųjų su negalia teisinei padėčiai. Taip pat pristatomos ir nagrinėjamos Europos Sąjungos direktyvose ir Europos Komisijos rekomendacijoje numatytos specialiõs apsaugos garantijos pažeidžiamiems įtariamiesiems ar kaltinamiesiems ir jų atitiktis Jungtinių Tautų Konvencijoje įtvirtintiems įsipareigojimams. Paskutinėje straipsnio dalyje supažindinama su skirtingomis mokslinėmis nuomonėmis dėl „nepakaltinamumo“ ir „procesinio neveiksnumo“ institutų (ne)išlaikymo. Straipsnis užbaigiamas siūlymu tęsti šia tema mokslines diskusijas, siekiant surasti geriausius aptartų problemų sprendimus.

The development of constitutional review mechanisms is a crucial prerequisite for the effective protection of human rights and freedoms in a democratic state governed by the rule of law. The introduction of the individual constitutional complaint in Ukraine in 2016 was intended to enhance citizens’ access to constitutional justice and bring national standards closer to European models. At the same time, the German constitutional complaint is one of the most influential and well-established mechanisms of constitutional review in Europe and offers a valuable point of comparison for assessing the effectiveness and limitations of the Ukrainian model. This article examines the legal nature, scope and procedural design of the individual constitutional complaint in Ukraine and compares it with the German Verfassungsbeschwerde. Special attention is paid to the admissibility criteria, the subject matter of review and the role of the Constitutional Court in correcting legislative defects and ensuring systemic protection of constitutional rights. The study shows that despite the significant potential of the institution in Ukraine, its operation remains less effective than that of its German counterpart, primarily due to excessive procedural formalism, narrow legislative restrictions and limited accessibility for applicants. The comparison with the German model highlights structural challenges in Ukrainian legislation and provides a basis for identifying pathways to improve the national system of constitutional rights protection.

Asmens duomenų apsaugos koncepcija siejama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. nustatyta teise į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Nacionalinėje teisėje asmens duomenų apsaugos doktrina kildinama iš šios teisės, Europos Sąjungos teisės sistemoje šios teisės atskirtos: teisė į privatų ir šeimos gyvenimą nustatyta Chartijos 7 str., o Chartijos 8 str. 1 d. įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą. Informacinis privatumas yra asmens duomenų apsaugos doktrinos sudedamoji dalis. Tvarkant asmens duomenis imta plačiai naudotis sparčiai modernėjančiomis informacinėmis technologijomis. Asmens duomenų valdytojai ir tvarkytojai pagal savo veiklos sritį ėmė kurti taisykles, kurios numatytų duomenų apsaugos technines ir organizacines priemones, siekdami užtikrinti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OJ L 119, 2016-05-04) (toliau – Reglamentas arba BDAR), nuostatas. Lietuvos įstatymų leidėjas neparengė teisės principų, kurių pagrindu turėtų būti kuriamas asmens duomenų tvarkymo teisinis mechanizmas. Taisyklių sukurtą rezultatų legitimumą pirmiausia reikėtų vertinti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo formuojamą žmogaus privataus neliečiamumo principo doktriną. Po to atliekama patikra su Chartijos 8 str. numatytomis asmens duomenų tvarkymo garantijomis. Panašus aiškinimas pateikiamas generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadoje sujungtose bylose C-293/12 ir C-594/12 (žr. 63–66 p.). Tačiau, kaip parodė taisyklių taikymo rezultatas, kuriant asmens duomenų apsaugos tvarkas dažnai perrašomos Reglamento nuostatos, o jų aiškinimas atliekamas formaliai, stengiantis nenukrypti nuo teisės akto nuostatų. Asmens duomenų tvarkymo teismuose taisyklių kūrimo paskata taip pat buvo Reglamentas. Kalbant apie teismuose tvarkomus asmens duomenis, pastebėtina, kad šią veiklą reguliuojančios taisyklės yra sudėtinė teismų vykdomo teisingumo dalis. Tai svarbus aspektas, keičiantis bendras asmens duomenų apsaugos taisykles. Kita vertus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2023 m. kovo 2 d. sprendime byloje Norra Stockholm Bygg C 268/21 pabrėžė, kad vadovaudamas bylos procesui nacionalinis teismas turi imtis papildomų duomenų apsaugos priemonių, kaip antai BDAR 4 str. 5 p. apibrėžto pseudonimų davimo duomenų subjektų vardams ir pavardėms ar bet kurios kitos priemonės, mažinančios teisės į duomenų apsaugą suvaržymą. Tai rodo, kad teisingumo vykdymo misija negalima pateisinti laisvo viešuose teismo posėdžiuose nagrinėjamų bylų asmens duomenų naudojimo. Atsižvelgiant į tai buvo pasirinktas tyrimo tikslas – atskleisti, ar paieškų variklių valdytojas (teismai) imasi priemonių, kad draudžiama platinti informacija apie žmogaus asmeninį gyvenimą nebūtų atskleista, o ją atskleidus, ar yra veiksmingas būdas pažeidimams pašalinti. Teismai neturėtų spręsti, neinformavę duomenų subjekto apie jo duomenų panaudojimą, ar asmens duomenų panaudojimas nepažeidžia asmens teisių ir laisvių. Pastebėtina, kad Lietuvoje dėl teisės būti pamirštam, siekiant asmens duomenų apsaugos, buvo pradėti keli teismo procesai, tačiau tokia teisė neįgyvendinta. Suprantama, teisės būti pamirštam sąvoka turi daug aspektų, ji vis dar kuriama ir, nors jos taikymas praktikoje įgijo tam tikrų skiriamųjų bruožų, teismuose dėl aukšto įrodinėjimo standarto labai sudėtinga šią teisę įgyvendinti.

Straipsnyje analizuojama, kaip suderinti konstitucinę saviraiškos ir informacijos laisvę su teise į asmens duomenų apsaugą, kai žurnalistai ir kiti viešosios informacijos rengėjai prašo duomenų iš valdžios institucijų. Praktikoje neretai kyla situacijų, kai valdžios institucijos, remdamosi Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, atsisako teikti informaciją, kurioje yra asmens duomenų, taip sudarydamos prielaidas galimai neproporcingai riboti teisę gauti informaciją ir silpninti žiniasklaidos, kaip demokratijos sergėtojos, funkcijos įgyvendinimą. Straipsnyje tiriama saviraiškos ir informacijos laisvės norminė aplinka Europos Sąjungos ir Lietuvos teisėje, apžvelgiama teismų praktika ir nagrinėjami galimi teisių gynimo būdai (kreipimasis į Seimo kontrolierių, Lietuvos administracinių ginčų komisiją, Regionų administracinį teismą), įvertinant jų trukmę ir praktinį veiksmingumą. Pagrindinė išvada – esamos gynybos priemonės ne visuomet užtikrina savalaikę ir veiksmingą žiniasklaidos atstovų teisės gauti informaciją apsaugą, todėl siūloma svarstyti šios teisės stiprinimą įgaliojimus nagrinėti skundus dėl informacijos neteikimo suteikiant žurnalistų etikos inspektoriui ir taip prisidėti prie labiau subalansuoto duomenų apsaugos ir saviraiškos laisvės derinimo modelio.

Teisės į minties laisvę sampratos permąstymas dabartinėje saugumo atmosferoje yra neišvengiamas. Tam gali pasitarnauti filosofo Imanuelio Kanto autonomijos principas, kurio pagrindu skyriuje diskutuojama teisės į minties laisvę ir jos sampratos tematika. Keliamas klausimas, ar tradicinis teisės skirstymas į forum internum ir forum externum nėra atgyvenęs ir teisės į minties laisvę atveju galimai neatitinkantis realybės. Lyginamosios analizės būdu apžvelgiama, kaip skiriasi konstitucinis teisinis reguliavimas Europos valstybėse. Taip pat analizuojama teisės į minties laisvę interpretacija, išdėstyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Galiausiai atkreipiamas dėmesys į šios dienos iššūkius – dezinformaciją, propagandą ir neapykantos kurstymą – kaip netiesioginę intervenciją į teisės į minties laisvę esmę. Straipsnyje konstatuojama, kad autonomijos principu kaip metodologiniu pagrindu galima pasiremti permąstant teisės į minties laisvę turinio esmę. Sutinkant, kad minties laisvės samprata yra pakitusi, pažymima, kad reikalingas ir paplitusio skirstymo į forum internum ir forum externum pokytis. Minties laisvei apsaugoti pravartu toliau plėtoti išplėstinės minties sampratos teisėje įsitvirtinimo galimybių tyrimus. Konstitucinis teisinis reguliavimas Europoje yra panašus, dažniausiai lakoniškai apibrėžiantis teisės į minties laisvę nuostatą. Teismų praktika teisės į minties laisvę klausimu dažniausiai ją analizuoja netiesiogiai, t. y. per teisės į sąžinės, religijos, orumo ar privatumo aspektus. Šiuolaikinėje realybėje, kurioje teisė į minties laisvę laikoma demokratinės visuomenės pagrindu, kuomet smegenų skenavimo ir minčių skaitymo technologijos nuolat tobulinamos, kai dezinformacijos, propagandos mašina ir neapykantos kurstymo atvejų gausa skverbiasi į socialinio gyvenimo realybę, koreguodami asmens, asmenų grupės ar visuomenės mąstymą, mintis ir vertybines nuostatas, neišvengiamai tampa svarbu permąstyti teisės į minties laisvę sampratą. Nes permąstant teisę į minties laisvę, permąstomi ir demokratijos esmės ir jos atsparumo klausimai.

Straipsnyje pagrindžiama, kad žmogaus teisės ir demokratija yra išvestiniai prigimtinės tvarkos elementai, todėl jų legitimumo negalima grįsti vien interesų balansavimu ar daugumos valia. Parodoma, kad politinės tvarkos normatyviniai rėmai turi būti kildinami iš racionaliai atpažįstamų, savaime visiems ir kiekvienam vertingų pagrindinių žmogiškojo gėrio formų. Kadangi šie gėriai įgyvendinami bendradarbiaujant su kitais, jie nukreipia į teisės poreikį. Pabrėžiama, kad teisė negali būti redukuojama į individualių interesų apsaugos mechanizmą, bet turi būti suprantama kaip bendrojo gėrio – viešųjų sąlygų ir institucinių sprendimų, padedančių politinės bendruomenės nariams taikiai ir teisingai dalyvauti pagrindinėse gėrio formose – puoselėjimas. Atskleidžiamas prigimtinės teisės teorijos požiūris į teisingumą kaip reikalavimą tvarkyti savo veiksmus atsižvelgiant į pagrindines žmogiškojo gėrio formas savo ir kitų gyvenime; tai apima absoliučias negatyvias pareigas niekada tiesiogiai nesirinkti veiksmų, nukreiptų į pagrindinių gėrių naikinimą, ir argumentuotą teisių detalizavimą, aiškiai apibrėžiant konkrečius teisių reikalavimus ir su jais koreliuojančias pareigas. Taip atkuriama politinei instrumentalizacijai atspari žmogaus teisių ir demokratijos normatyvinė sandara.