Indų poetikos raida: Bhamaha ir Dandinas

Straipsnyje nagrinėjamas ankstyvasis indų poetikos tradicijos tarpsnis, kuriame formavosi pagrindinis poetikos problemų tyrinėjimo laukas, kurio pagrindinė sistemiškai organizuojanti dalis buvo mokymas apie alamkarus (alam kāra – „pagražinimas“). Pagražinimai vadinamosios alamkarikų mokyklos šalininkų buvo aiškinami kaip pagrindinis estetinę poetinio meno kūrinio vertę lemiantis veiksnys. Tekste pagrindinis dėmesys sutelkiamas į alamkarikų mokyklos pradininko Bhamahos plėtojamus mokymus apie poetines figūras, visapusišką kūrėjo išsilavinimą, vaizduotę, stilių, sudėtinius poetinio kūrinio komponentus. Vėliau pereinama prie kito įtakingo šios mokyklos šalininko Dandino koncepcijos analizės; glaustai aptariamas jo mokymas apie menininko vaizduotę, poetinę kalbą, pagražinimus, stilių, poetinio meno kūrinio privalumus ir trūkumus. Autorius, remdamasis konkrečių šių autorių tekstų analize, parodo ankstyvojo sanskrito poetikos raidos tarpsnio probleminių poetinio meno laukų pažinimo plėtotę.

The article considers the systematic teaching on alamkars (alam kāra – „embellishment“) which was developed in the early Indian poetics. In this teaching, the main problems of the Indian poetics were formed. The representatives of the school maintained that embellishments are the most important elements determining aesthetic value of every poetic art piece. First of all the article focuses on the teachings about poetic figures, universal caliber, imagination, and style of an author and on the components of his poetic piece, developed by Bhamaha, a founder of the school. Then it shifts to the conceptual analysis of the teaching on artistic imagination, poetic language, embellishments, style, the merits and demerits of poetic art piece by Dandin, an influential member of the school. On the basis of the analysis of the original texts by Bhamaha and Dandin, the problems of the early Indian poetics and the development of early Sanskrit poetics are exposed.