Bendruomenės dalyvavimo nepaprastų situacijų valdymo cikle lygių modelis
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2015 |
Individas, bendruomenės ir viešojo administravimo institucijos, atsakingos už nepaprastų situacijų valdymą paprastai susiduria su įvairių tipų grėsmėmis: gamtinėmis, technologinėmis ir atsirandančiomis dėl žmogaus sprendimų veikti antisocialiai. Grėsmių pasireiškimų dėka gali kilti nepaprastos situacijos, kurių pasekmės yra sugriauti pastatai, apgadintas turtas, sukeltos kultūrinės, socialinės, ekonominės ir psichologinės problemos visuomenei, sužeisti ar žuvę žmonės, įvairiai sutrikdyta bendruomenės veikla. Tam, kad būtų galima sumažinti galimą nepaprastų situacijų poveikį, pasiruošti atsakui joms ir atsikurti po jų, atsakingos institucijos kiekvienoje iš nepaprastų situacijų valdymo fazių taiko tam tikras visuotinai pripažintas priemones. Šių priemonių taikymo efektyvumą nulemia vienas iš egzistuojančių ir plačiai žinomų pasaulyje požiūrių – valdyti nepaprastas situacijas įtraukiant bendruomenes į jų valdymą. Deja, jį taikant lieka atviras klausimas, kiek giliai nepaprastų situacijų valdymo institucijos gali įtraukti bendruomenes į tokių situacijų valdymo ciklą? Straipsnio autoriai, remdamiesi Sherry R. Arnstein [2] pasiūlyta „piliečių dalyvavimo pakopų“ klasifikacija, atsižvelgdami į egzistuojančius informacijos viešinimo skirtingoms grėsmėms ir jų valdymo fazėms apribojimus, pateikia teorinį bendruomenės įtraukimo į nepaprastų situacijų valdymo ciklą modelį.
Individual, community and public administration institutions responsible for disaster management usually facing various types of threats: natural, technological and willful. Disasters occur due to evidence of threats an their consequences can destroy and damage property, cause cultural, social, economic and psychological effects on society, injure or kill humans, disrupt community activities in different ways. The competent authoritie in every phases of the disaster management cycle use certain universally recognized measures in order to reduce the potential impact of disasters, to prepare for responding and to recover after disaster. The effectiveness of application of such measures is determined by one of the existing and widely known in the world approach – community based disaster management. Unfortunately, its application remains an open question how far authorities responsible for disaster management can involve communities into the disaster management cycle activities? Authors of the article on the basis of „public participation levels” classification proposed by Sherry R. Arnstein (1969) and taking into account restrictions for publicity of existing information on different hazards and management phases provide the theoretical model for community involvement into the disaster management cycle activities.