Bendrininkų rūšys ir jų atribojimo problemos teismų praktikoje
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2012 |
Šiame straipsnyje analizuojamos bendrininkų rūšių, numatytų galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 3–6 dalyse, nustatymo ir atskyrimo baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje problemos. Dėmesys skiriamas vykdytojo ir padėjėjo bei kurstytojo ir organizatoriaus atribojimo problemiškumui. Taip pat atkreipiamas dėmesys į skirtingus ir ne visada pagrįstus minėtų bendrininkų rūšių nustatymo bei atribojimo motyvus teismų praktikoje. Apibendrinęs atliktą baudžiamosios teisės teorinės literatūros bei teismų praktikos analizę, autorius siūlo kriterijus, padėsiančius aiškiau nustatyti bei motyvuotai atskirti bendrininkus. Norint atriboti vykdytoją nuo padėjėjo, naudotini ne tik bendro susitarimo, buvimo įvykio vietoje, bet ir veikos valdymo, kai bendrininkas pagal savo valią gali pakreipti nusikalstamos veikos vykdymo eigą, leisti, kad veikos sudėtis būtų realizuota ar sustabdyti jos įvykdymą, bei animus auctoris (bendrininkas veikos nori kaip savo paties, veiką traktuoja kaip savo veiksmų tiesioginį rezultatą) kriterijai. Organizatorius nuo kurstytojo taip pat atribotinas ne tik pagal objektyvių nusikalstamų veiksmų atlikimą (organizatoriaus veikla bendrame nusikalstamos veikos mechanizme yra įvairesnė, aktyvesnė ir reikšmingesnė), bet ir tyčios kryptingumą.
perforce relates to the aider who also helps the principal. After Criminal Law theory and court practice analysis, the author suggests that more identifiable distinction criteria between the aider and the principal should be the accessory’s control over the offence, his/her intention and desire to own the offence and the substantial contribution to the offence. Meanwhile, the aider’s actions do and are merely to support the acts of others. Finally, the last part highlights that Lithuanian Criminal Case practice does not always determine the abettor from the organizer and vice versa. The author concludes that the organizer should be determined as a connecting-link between the principal’s actions and committing the offence or criminal consequences. Meantime, the abettor just encourages the principal to commit an offence, presents the idea of the offence. Contrary to the organizer, the abettor does not produce a plan of an offence, does not range perpetrators, does not unite their endeavour for common criminal goals, nor makes preparations before the crime.