Jurisprudencija / Jurisprudence 2025, t. 32, Nr. 1

Straipsnyje gvildenamas klausimas, ar visuomenės atstovų dalyvavimas teismuose suteikia jiems daugiau demokratijos bruožų, daro teismus artimesnius visuomenei, leidžia geriau pažinti visuomenę ir lengviau priimti teisingesnius sprendimus, ar, priešingai,– visuomenės atstovai įneša daugiau sumaišties, emocionalumo ir mažiau objektyvumo. Istoriškai visuomenės atstovų, dar vadinamų prisiekusiaisiais, dalyvavimas teismų sudėtyse labiau siejamas su bendrosios teisės (anglosaksų) teisinės sistemos valstybėmis, o visuo- menės atstovų – neprofesionalių teisėjų – institutas pradėjo formuotis Vakarų Europos valstybėse, besiremiančiose kontinentinės (romanų–germanų, civilinės) teisės tradicija. Straipsnyje aptariamas visuomenės įtraukimas į teisingumo vykdymą, analizuojama Europos Sąjungos demokratinių šalių patirtis. Visuomenės įtraukimas akivaizdžiai didina pačios visuomenės teisinę sąmonę, todėl suprantamas politikų noras nuolat grįžti ir plėtoti idėją, leisti visuomenei iš arčiau „prisiliesti“ prie teisingumo vykdymo. Neabejotina, kad visuomenės atstovų institutas teismuose yra demokratijos priemonė, padedanti pasiekti tikslą – parodyti žmonėms, jog jų sprendimai gali prisidėti prie trokštamo teisingumo jausmo. Priimtino modelio paieškoje itin svarbu įvertinti visuomenės teisinę sąmonę.

Straipsnyje analizuojamas vaiko grąžinimo į kilmės valstybę išimčių taikymas pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Pirmojoje straipsnio dalyje vertinamas vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos, kaip viena iš vaiko grąžinimo į kilmės valstybę išimčių. Straipsnyje pritariama teismų praktikoje pateiktiems aiškinimams, kad Konvencijoje įtvirtintas vienerių metų terminas nėra absoliutus, jį reikia aiškinti kartu su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtinta pareiga atsižvelgti į geriausius vaiko interesus. Antrojoje ir trečiojoje straipsnio dalyse nagrinėjamos Hagos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintos vaiko grąžinimo išimtys: pirma, kai vienas iš tėvų nesinaudojo globos teisėmis, neprieštaravo ar sutiko, kad vaikas būtų išvežtas; antra, kai yra didelė rizika, kad vaiko grąžinimas sukels žalą. Auto- riai pažymi, kad teismo aktyvumas šios kategorijos bylose neturi užgožti įprastos įrodinėjimo pareigos. Be to, teismas turi tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus dėl išimčių taikymo. Galiausiai ketvirtojoje straipsnio dalyje analizuojama specifinė vaiko grąžinimo išimtis, t. y. kai vaikas prieštarauja tokiam grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

Straipsnyje analizuojamas korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (kyšininkavimo, prekybos poveikiu, papirkimo) dalykas – kyšis. Kyšis gali būti įvairių formų, o tinkamas kyšio vertės nustatymas lemia baudžiamosios atsakomybės taikymą ir jos sunkumą, todėl darbe analizuojami probleminiai klausimai, susiję su kyšio vertės nustatymu ir kyšio atribojimu nuo dovanos, o dovanos – nuo kyšio. Išnagrinėjus, kaip yra nustatoma kyšio vertė, pažymėtina, jog nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra nustatytos specialios kyšio vertės įrodinėjimo taisyklės ir jo piniginė vertė gali būti įrodinėjama visomis teisėtomis priemo- nėmis, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs tam tikras teisės aiškinimo taisykles dėl kyšio vertės įrodinėjimo, kurios leidžia veiksmingai spręsti teisės taikymo problemas, susijusias su korupcinėmis nusikalstamomis veikomis. Straipsnyje taip pat išanalizuoti socialiniai ir teisiniai kyšio ir dovanos skirtumai: dovana – neatlygintina ir nesiejama su tarnybiniu santykiu; kyšis – atlygis už atliktus, atliekamus ar dar tik būsimus veiksmus ar neveikimą. Pateikiama išvada, jog tiek įstatymuose, tiek teismų praktikoje suformuota bendra taisyklė, kad dovanos viešojo sektoriaus darbuotojams yra draudžiamos ir nusikalstamos – laikomos kyšiu, nepaisant jų įvardijimo, vertės, teikimo ir gavimo momentų.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma, kriminalizuojanti neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą. Autorius atskleidžia esminių šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (dalyko ir veikos) teisinio neapibrėžtumo problemą, lemiančią nevienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir sudarančią prielaidas įvairių smulkių žmogiškųjų konfliktų dirbtiniam kriminalizavimui ir nukrypimui nuo tikrosios tos baudžiamojo įstatymo normos paskirties – saugoti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą nuo pavojingiausių veiksmų. Nusikalstamos veikos definici- jai būdingas teisinis neapibrėžtumas gali lemti ir priešingą rezultatą, t. y. negalėjimą pagrįsti iš tikrųjų pavojingų informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo metodų neteisėto ir nusikalstamo pobūdžio. Straipsnyje taip pat pateikiama kai kurių Europos valstybių baudžiamųjų įstatymų, kuriuose yra panašių normų, apžvalga ir siūlymų, kaip būtų galima sukonkretinti šios kriminalizacijos turinį ir užtikrinti jos atitiktį baudžiamosios teisės principams.

Straipsnyje analizuojami apribojimai išieškoti iš skolininko fizinio asmens turto priverstinio vykdymo procese. Turtinio pobūdžio vykdymo procese išieškojimas įprastai yra nukreipiamas į visą skolininkui priklausantį turtą. Vis dėlto, siekiant teisingo išieškotojo ir skolininko interesų balanso, įstatyme nustatyti apribojimai, taikomi išieškant iš skolininko turto. Šie apribojimai atskleidžia socialinius ir ekonominius priverstinio vykdymo proceso tikslus. Straipsnyje nagrinėjamas apribojimų išieškoti iš skolininko turto tikslas ir jų taikymo taisyklės. Siekiama atskleisti, kaip, taikant šiuos apribojimus vykdymo procese, turi būti suderinamas išieškotojo interesas dėl efektyvaus vykdomojo dokumento įvykdymo ir skolininko teisių (teisės į nuosavybę, privatų gyvenimą) apsauga.

Straipsnyje analizuojamos viešumo principo tinkamo įgyvendinimo nuotoliniame teismo posėdyje civiliniame procese problemos. Kadangi nuotolinis teismo posėdis vis dažniau Lietuvoje rengiamas ne atliekant atskirus procesinius veiksmus, o bylą nagrinėjant iš esmės, straipsnyje analizuojama, ar taip užtikrinamas vienas iš esminių civilinio proceso principų ir tikslų – viešumas. Pirmiausia tyrime atskleidžiami viešumo principo elementai, leidžiantys spręsti, kad byla yra nagrinėjama viešame teismo posėdyje, analizuojami nuotolinio teismo posėdžio ypatumai, jo reglamentavimo tinkamumas ir pakankamumas. Galiau- siai įvertinama, ar nuotolinis teismo posėdis visa apimtimi užtikrina viešumo principo įgyvendinimą, aptariamos tam tikros praktinės nuotolinio teismo posėdžio taikymo problemos ir pateikiami galimi jų sprendimo variantai.

Administracinė procedūra yra neatskiriama viešojo administravimo dalis, per ją priimami teisines pasekmes sukeliantys administracinių teisinių santykių subjektams privalomi sprendimai. Dominuojanti Lietuvos administracinių teismų pozicija yra siejama su galutinio, administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo apskundimo teisme galimybe. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priėmė sprendimą byloje UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prieš Lietuvą, kuriame pripažino, kad teisminės kontrolės nebuvimas dėl tarpinio pobūdžio administracinio sprendimo, priimto per administracinę procedūrą, kai jis susijęs su teisės į privataus gyvenimą ribojimu, pažeidžia teisę į privatų gyvenimą. Šis teismo sprendimas kelia klausimų, susijusių su vykdomąją tvarkomąją veiklą atliekančiomis institucijomis, jų vykdomomis procedūromis ir teisminės valdžios vaidmeniu administracinės procedūros metu, t. y. prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį sprendimą. Straipsnyje analizuojama, ar tokia teismo pozicija, pripažįstant poreikį užtikrinti tarpinių viešojo administravimo subjektų sprendimų teisminę kontrolę, nelemia nepagrįsto administracinės procedūros vilkinimo ir apskritai nedaro viešojo administravimo subjekto veiklos neveiksmingos. Taip pat siekiama įvertinti, ar administracinės procedūros dalyvis, kreipdamasis į teismą nepasibaigus tyrimui (administracinei procedūrai), taip nepagrįstai neužvilkina administracinės procedūros. Straipsnyje neanalizuojama administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo prasme.

Vienas iš žiedinės ekonomikos tikslų – užtikrinti, kad produktai būtų patvarūs ir galėtų būti naudojami ilgesnį laiką, sudarant teisines ir ekonomines sąlygas vartotojams dalyvauti žiedinėje ekonomikoje. Šiame straipsnyje aptariama teisė į remontą, nagrinėjant Europos Sąjungos (toliau taip pat – ES) ir Lietuvos teisines priemones, teismų praktiką ir tvarią politiką. Išanalizavus skirtingų mokslininkų nuomones, teisę į prekės taisymą galima apibūdinti kaip judėjimą, kuriuo siekiama skatinti žmones taisyti prekes, o ne jas keisti naujomis. Nors gamintojai dažnai laikosi strategijos gaminti trumpalaikio naudojimo prekes, kurių neįmanoma pataisyti, tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu stengiamasi rasti veiksmingų būdų, kaip tam užkirsti kelią. Šiame straipsnyje atskleidžiamas teisės į prekės taisymą turinys, pristatomos ES tvaraus vartojimo iniciatyvos ir įvertinamos įvairios priemonės, kurios galėtų prisidėti prie gaminių taisymo skatinimo Lietuvoje.