Vaiko grąžinimo išimčių taikymas pagal 1980 m. Hagos konvenciją Lietuvos teismų praktikoje
| Date | Volume | Issue |
|---|---|---|
2025 | 32 | 1 |
Straipsnyje analizuojamas vaiko grąžinimo į kilmės valstybę išimčių taikymas pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Pirmojoje straipsnio dalyje vertinamas vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos, kaip viena iš vaiko grąžinimo į kilmės valstybę išimčių. Straipsnyje pritariama teismų praktikoje pateiktiems aiškinimams, kad Konvencijoje įtvirtintas vienerių metų terminas nėra absoliutus, jį reikia aiškinti kartu su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtinta pareiga atsižvelgti į geriausius vaiko interesus. Antrojoje ir trečiojoje straipsnio dalyse nagrinėjamos Hagos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintos vaiko grąžinimo išimtys: pirma, kai vienas iš tėvų nesinaudojo globos teisėmis, neprieštaravo ar sutiko, kad vaikas būtų išvežtas; antra, kai yra didelė rizika, kad vaiko grąžinimas sukels žalą. Auto- riai pažymi, kad teismo aktyvumas šios kategorijos bylose neturi užgožti įprastos įrodinėjimo pareigos. Be to, teismas turi tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus dėl išimčių taikymo. Galiausiai ketvirtojoje straipsnio dalyje analizuojama specifinė vaiko grąžinimo išimtis, t. y. kai vaikas prieštarauja tokiam grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.