Privatinės teisės institutas / Institute of Private Law

Antroji LMR tinklalaidės „Mediacijos anatomija“ laida – „Mediacijos pažyma“ Šioje laidoje kalbama apie tai: kas yra mediacijos pažyma ir kam ji skirta; kokios informacijos joje tikisi teismas; ar dažnai Mediatorių veiklos vertinimo komisija sulaukia skundų dėl mediacijos pažymų ir kokie pažeidimai pasitaiko dažniausiai; kokia informacija pažymoje yra būtina, o ko joje rašyti negalima ir kiti klausimai susiję su mediatoriaus išduodamomis pažymomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika formuoja bendrą teisės aiškinimą ir daro didelę įtaką teisės doktrinai ir kasdieniam teismų darbui. Straipsnyje pateikiama LAT teisėjos, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos doc. dr. Dalios Vasarienės parengta įdomiausių pastarųjų metų LAT procesinių sprendimų apžvalga, kurią 2025 m. gruodžio 6 d. ji pristatė Lietuvos notariato 33-ejų metų sukakčiai paminėti skirtoje konferencijoje.

Ar notarinė forma akcijų perleidimo sandoriuose visada užtikrina didesnį teisinį saugumą, ar kartais tampa pertekliniu formalumu? Šis klausimas pastaraisiais metais vis dažniau keliamas teisininkų ir verslo atstovų bendruomenėje. 2025 m. gruodžio 6 d. Lietuvos notarų rūmų rengtoje konferencijoje šiai temai skirtame pranešime prof. dr. Virginijus Bitė, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius, analizavo notarinės formos reikalavimo taikymo praktiką, atskleidė probleminių aspektų ir diskutavo dėl galimų šio instituto tobulinimo krypčių.

Settlements are one of the legal instruments of resolution of civil disputes. However, when it comes to cross-border litigation their effects remain ambiguous. This article focuses on the legal effects of settlements in European Union (EU) private international law. First, it begins with the notion of settlement, including analysis of the origins of settlement as a legal term along with the linguistic peculiarities of its usage. Second, the author presents the challenges related to the finality effect of settlement (res judicata) in foreign jurisdictions. This includes analysis of the relevant case law of the Court of Justice of the European Union and the practical challenges for effective cross-border dispute settlement deriving from the absence of provisions on res judicata for settlements either in Brussels Ibis Regulation, or in the 2019 Hague Judgements Convention. Third, the article addresses problems related to the recognition effect of settlement. Being the subject of national law regulation, settlements are deprived of recognition in cross-border civil proceedings. To address this problem the author suggests that establishment of an autonomous EU legal concept of settlement and granting recognition would increase its effectiveness as a disputes resolution tool.

This post examines the Advocate General’s Opinion of 8 September 2026 in joined Cases C-271/25, Autovici, and C-334/25, Skinest Baltija, concerning the relationship between national security and EU public procurement law. It argues that the Opinion develops an important balance: although national security remains the exclusive responsibility of the Member States under Article 4(2) TEU, this does not place national security measures beyond the reach of EU law. The post focuses on the Advocate General’s characterisation of national-security-based exclusion as an autonomous and sui generis ground of exclusion, distinct from the harmonised exclusion grounds under Directive 2014/24/EU. It explores the consequences of this approach for proportionality, legal certainty, temporariness and the periodic review of exclusion measures. Particular attention is given to the institutional separation between specialised national security authorities and contracting authorities. While such separation may be justified by the expertise and access to classified information of security authorities, it raises a fundamental question concerning the effective protection of economic operators’ procedural rights. The post argues that institutional separation cannot create an accountability gap: economic operators must retain a genuine opportunity to challenge the basis of a national security assessment, while national courts must retain effective and independent judicial review, including access to confidential information where necessary. The post therefore situates the Opinion within broader EU law concerns regarding proportionality, the rule of law, fundamental rights and effective judicial protection.

Straipsnyje nagrinėjama, kokia civilinė atsakomybė kyla, kai viena iš preliminariosios sutarties šalių atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ir kokio dydžio nuostolių gali reikalauti nukentėjusi šalis. Analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis ir keliamas klausimas: ar preliminariosios sutarties pažeidimas turėtų sukelti tokias pačias teisines pasekmes kaip pagrindinės sutarties neįvykdymas? Pagrindinė straipsnio išvada – nors preliminarioji sutartis rodo pažengusias derybas ir sukuria šalių pareigą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, jos pažeidimo atsakomybė negali būti automatiškai prilyginama įprastai sutartinei atsakomybei. Būtina atsižvelgti į preliminariosios sutarties specifiką ir jos tikslą – apsaugoti teisėtą šalių pasitikėjimą.

Ar Lietuvoje egzistuoja įrodymų privilegijos? Nors ši doktrina plačiai išvystyta anglosaksų teisėje, Lietuvos teisėje ji vis dar išlieka beveik neanalizuota. Tačiau praktikoje klausimai dėl valstybės paslapties ar advokato ir kliento komunikacijos apsaugos, konfidencialumo ar teisės neatskleisti tam tikrų duomenų tampa vis aktualesni. Komentare keliama pozicija, kad nors Lietuvos teisėje „įrodymų privilegijų“ institutas expressis verbis nėra įtvirtintas, Lietuvos civiliniame procese egzistuojantys įrodymų leistinumo ribojimai iš esmės gali būti laikomi įrodymų privilegijų instituto atitikmeniu.

Despite decades of policy initiatives and broad recognition of its effectiveness, mediation remains underutilized across much of Europe – a phenomenon termed the ‘EU Mediation Paradox’. This article presents new evidence on mediation use and practice, drawing on a 2024 survey of more than 2,400 mediation experts and related professionals across EU Member States and the UK. Latent class analysis identifies four archetypal national mediation frameworks – Minimalist, Statutorily Recognized, Court-Promoted and Regulated & Incentivized – revealing substantial variation in institutional design and uptake. The study quantifies mediation's potential to reduce dispute duration and costs, showing that even modest mediation success rates can yield meaningful gains. Multilevel models identify key institutional drivers of mediation use, highlighting the role of legal mandates and judicial incentives while cautioning against overly restrictive accreditation regimes. The analysis also examines experts’ preferences over legislative and non-legislative reforms, demonstrating that these preferences closely reflect prevailing institutional contexts. Taken together, the findings indicate that institutional design shapes both mediation practice and reform perspectives. By combining expert judgement with quantitative empirical analysis, the article provides a contemporary assessment of mediation in Europe and offers practical guidance for refining EU policy and strengthening mediation's role in civil justice.