Privatinės teisės institutas / Institute of Private Law

The study proposes a reimagination of the arm’s length standard, putting forward a series of integrated solutions, based on a combined systematic introduction of both rational business conducts and formula-based alternatives to the arm’s length praxis. This reimagination effort is necessary to tackle the main identified challenges to the different core elements of the arm’s length standard, i.e., rationale, results, compliance requirements, roles and coordination nature, which, as the study demonstrates, render the current arm’s length variant a random and inefficient standard, severely undermining the fulfilment of its roles. With a strong legal theory backbone, but a tax policy orientation, the study assesses both the time and space evolutions of the arm’s length standard, establishing, therefore, the content of and limits to the arm’s length core elements, based on which the proposed solutions are designed, respecting a feasibility framework of implementation, for short-term action.

Disertacijoje tiriamos restruktūrizavimo proceso veiksmingumo užtikrinimo problemos Lietuvos nemokumo teisės sistemoje. Tyrime veiksmingas restruktūrizavimas suprantamas kaip priemonių visuma, nukreipta į įmonės finansinio gyvybingumo atkūrimą (išsaugojimą), derinant kreditorių ekonominius interesus ir socialinį interesą išsaugoti veikiantį ūkio subjektą. Darbe analizuojama restruktūrizavimo samprata, jo santykis su bankroto procesu, prevencinio restruktūrizavimo vieta nemokumo teisėje, taip pat teismo, kreditorių ir akcininkų teisinės padėties reikšmė restruktūrizavimo tikslui pasiekti. Atskleidžiama, kad Lietuvoje galiojantis reguliavimas neužtikrina pakankamai ankstyvo, lankstaus ir konfidencialaus mokumo problemų sprendimo, o ikiteisminė restruktūrizavimo inicijavimo tvarka, kuri šiuo metu laikoma privaloma ir reguliuojama imperatyviomis teisės normomis, gali tapti reikšminga kliūtimi, siekiant pasinaudoti įstatymo suteikiamomis apsaugomis, reikalingomis finansiniams sunkumams įveikti. Disertacijoje pagrindžiama, kad restruktūrizavimo procese taikomos priemonės turi būti diferencijuojamos pagal bendrovės finansinę būklę: mokioms, bet finansinių sunkumų patiriančioms įmonėms būtina sudaryti sąlygas naudotis prevencinėmis restruktūrizavimo sistemomis, o nemokių įmonių restruktūrizavimas turi būti vykdomas užtikrinant teisminę kontrolę, restruktūrizavimo bylas nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka. Tiek kreditorių, tiek akcininkų teisinė padėtis restruktūrizavimo procese skiriasi, priklausomai nuo to, kokiai – mokiai ar nemokiai įmonei – restruktūrizavimo procesas inicijuojamas. Disertacijoje pateikiami siūlymai, kuriais siekiama didinti restruktūrizavimo proceso aiškumą, nuoseklumą ir praktinį veiksmingumą.

This Master Thesis is dedicated to the research of problematic issues pertaining to supervision mechanisms and civil liability standards of IPs in following jurisdictions: Poland, the UK, Germany, the Netherlands, and Australia. Besides, the research is dedicated to the jurisdictional limits of supervisory and disciplining powers towards IPs acting in cross-border insolvency and potential harmonization challenges in this area. This research examines relevant legislation, as well as soft-law instruments, and best practices. Beginning with an examination of international and EU legislative frameworks, the research delves into the peculiarities of legislation of national jurisdictions, outlining divergences and practical challenges. The research revealed that there was made the first effort to harmonize liability of IPs in the Directive (EU) 2026/799, subsequently, providing recommendations for implementation. Also revealed that in terms of supervision and liability of IPs the most up-to-date and effective legislation framework, out of all examined jurisdictions, is in the UK. The central problematic identified, in regard to cross-border insolvency, is the lack of a coherent and effective mechanism for supervising and disciplining foreign IPs when they act outside their home jurisdiction. The solution proposed is to make a request by court to the court that appointed the IP to replace the practitioner within a reasonable period. This approach balances comity, cooperation, and accountability. It preserves the primary role of the court of home jurisdiction while ensuring that foreign representative remains subject to effective control when operating abroad.

Teisės sistemoje nėra vieningo požiūrio į tai, kokią vietą nuostolių numatymo doktrina užima sutartinės atsakomybės ribojimo sistemoje ir kokių teisinių subjektų atžvilgiu minima doktrina tūrėtų būti taikoma. Atitinkamai, baigiamajame darbe siekiama atskleisti sutartinės atsakomybės ribojimo būtinybę. Taip pat pateikiama nuostolių numatymo doktrinos kilmė, tiriama šios doktrinos reikšmė ir vertinimo elementų turinys skirtingų valstybių teisinėse sistemose. Taip pat analizuojamas nuostolių numatymo savarankiškumas kitų sutartinės atsakomybės ribojimo mechanizmų atžvilgiu. Atlikta analizė leidžia daryti išvadą, kad nuostolių doktrina yra savarankiškas sutartinės ribojimo mechanizmas, kuris nėra išimtinai siejamas su specifiniu teisės subjektu. Tačiau sutiktina, kad tam tikrose valstybėse numatomumas veikia kaip instrumentas kituose sutartinės atsakomybės ribojimo mechanizmuose. Siekiant išlaikyti minimos doktrinos savarankiškumą, Lietuvos teisėje, visų pirma, siūlytina vienodinti numatomumo doktrinos taikymą, atsisakant jos taikymo išimtinai tik verslininkams, o paskui plėtoti ir nuostolių numatymo doktrinos vertinimo elementų turinį teismų praktikoje.

Šiame magistriniame darbe analizuojamas skaitmeninės transformacijos poveikis finansinių paslaugų rinkai, ypatingas dėmesys skiriamas debesijos sprendimų reikšmei geopolitinių ir reguliacinių iššūkių kontekste. Tyrimo tikslas yra įvertinti, kaip debesijos sprendimų integracija į finansų sektoriaus veiklą rizikų valdymo struktūrą, priklausomybių pobūdį ir ES priežiūros institucijų vaidmenį. Darbe nagrinėjami ES strateginiai dokumentai, reguliacinė iniciatyvos ir priežiūros institucijų praktika, taip pat vertinami ES valstybių narių nacionaliniai rizikų valdymo modeliai. Tyrimas atskleidė, kad debesijos infrastruktūros priklausomybė nuo ne ES tiekėjų peržengia operacinės rizikos ribas ir įgyja geopolitinį matmenį, kurio esamos sutartinės ir reguliacinės priemonės neišsprendžia. ES reguliacinis atsakas išlieka struktūriškai ribotas, o rinkos dalyvių taikomi hibridiniai modeliai tik sušvelnina, bet nepanaikina koncentracijos problemos. Daroma išvada, kad veiksmingas šių rizikų valdymas reikalauja koordinuoto teisinio, techninio ir investicinio atsako, papildant DORA infrastruktūros architektūros reikalavimais, užtikrinant ES jurisdikciją kritinės infrastruktūros tiekėjų lygmeniu ir remiant ES alternatyvios debesijos infrastruktūros plėtrą per planuojamą CAIDA.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tendencijos bylose dėl žemės sklypų ribų nustatymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsnį. Tiriami pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujamasi sprendžiant žemės sklypų ribų ginčus: dokumentinių duomenų, faktinio naudojimo, proporcingumo, istorinio ribų susiformavimo, įrodymų visumos vertinimo bei ultima ratio principo. Vertinamas šių kriterijų taikymo nuoseklumas, teismo diskrecijos ribos ir motyvavimo pareiga. Taip pat atliekama lyginamoji analizė su kitų kontinentinės Europos valstybių teismų praktika. Tyrimas parodė, kad CK 4.45 straipsnis taikomas kaip subsidiari priemonė, skirta ne naujai ribai sukurti, bet istoriškai ir teisiškai egzistuojančiai ribai nustatyti.

The research of this Thesis has been dedicated to the pre-pack proceeding regulation which has been recently introduced by Directive harmonising certain aspects of insolvency law. The esssence of the pre-pack procedure, its advantages and problemaric issues have been investigated. The Thesis demonstrated the practice of the pre-pack in different countries which have already imposed into their insolvency legislation this tool. The investigation has been mostly focused on the analysis of the stages of the pre-pack proceeding and its main standards established by Directive harmonising certain aspects of insolvency law. Having conducted the thorough research of the pre-pack regulation on the EU level and having explored the theoretical background of this tool, the preparatory stage, the liquidation phase and common provisions of the pre-pack proceeding have been analyzed. The research has revealed that although Directive harmonising certain aspects of insolvency law address main issues of the pre-pack, some concerns still may arise during its real application in MS. It was explored that the some adjustements to the EU legal instrument should be made in order to strengthen the position of the unsecured creditors. Additionally, the Thesis demonstrated that employees are not provided with sufficient and fair safeguards during the pre-pack. In order to create the well-designed insolvency regime, it has been proposed to establish the company viability assessment as an obligatory one during the pre-pack proceeding.

This master thesis analyses the protection of employees’ rights in the insolvencies of EU- based enterprises within the framework of European Union insolvency and labour law. The research examines the development and structure of the EU legal framework governing employee protection in insolvency proceedings, with particular focus on Directive 2008/94/EC. The thesis further analyses employees’ monetary claims, wage guarantee institutions, continuity of employment during restructuring, transfer of undertakings, pre-pack procedures, and employees’ collective participation rights within insolvency processes. The research demonstrates that employees occupy a particularly vulnerable position in insolvency proceedings because they are economically dependent on remuneration and possess weaker institutional influence compared to secured creditors and financial stakeholders. Although the EU has established important minimum protection standards, significant divergences continue to exist between Member States regarding the scope and effectiveness of employee protection. The research further established that the central challenge of modern EU insolvency law lies in balancing restructuring efficiency with effective social protection of employees.

This master’s thesis examines whether formula-based profit allocation can coexist with the Arm’s Length Principle within the existing structure of international tax law. The research addresses the growing mismatch between traditional transfer pricing rules and the economic realities of highly integrated and digitalized multinational enterprises, where value creation increasingly depends on intangible assets, centralized business functions, and cross-border market participation. The thesis analyzes the doctrinal foundations and operational weaknesses of the Arm’s Length Principle, particularly the limitations of comparability analysis, the instability of the separate entity approach, and the increasing administrative complexity of transfer pricing regulation. In parallel, it evaluates formulary apportionment as an alternative allocation mechanism based on consolidated profits and predetermined economic factors such as sales, assets, and labor. Special attention is devoted to the gradual incorporation of formula-based elements into contemporary international tax reform initiatives. Through analysis of developments in Japan, the United States, and the European Union, the research demonstrates that international taxation is progressively moving toward hybrid allocation models combining transactional and formula-based methodologies. The thesis concludes that formulary apportionment remains incompatible with the Arm’s Length Principle in a strict treaty and doctrinal sense. However, current international reforms indicate an emerging hybrid system in which formula-based mechanisms increasingly supplement traditional transfer pricing rules in areas where arm’s-length analysis no longer produces reliable or economically sound outcomes.

Šio magistro darbo tikslas įvertinti Europos ir Lietuvos teismų praktiką, susijusią su asmens duomenų apsauga darbo santykiuose, atskleidžiant pagrindines teisines problemas ir jų sprendimo tendencijas. Kadangi teisės aktai neapibrėžia, kaip turėtų būti vertinamas asmens duomenų tvarkymo proporcingumas vykdant darbuotojų stebėseną, teismų išaiškinimai šiuo klausimu yra itin svarbūs. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Barbulescu prieš Rumuniją suformavo proporcingumo vertinimo kriterijus, taikomus iki šios dienos. Vis dėlto stebėsenos proporcingumo įsivertinimui yra svarbūs ne tik minėti kriterijai, bet ir visos konkretaus atvejo aplinkybės. Pavyzdžiui, išankstinio informavimo apie vykdomą stebėseną ir jos apimtį kriterijus tam tikrais atvejais gali būti netaikomas, jei pasirinktos priemonės, tokios kaip slaptas vaizdo stebėjimas ar garso įrašymas, buvo taikomos nepažeidžiant įstatymų ir esant pagrįstiems įtarimams dėl pažeidimų. Taigi, vertinant darbuotojų stebėsenos proporcingumą būtina atsižvelgti ne tik į proporcingumo vertinimo kriterijus, bet ir į darbdavio ir darbuotojo interesus bei jų pusiausvyrą.