Mykolo Romerio universitetas / Mykolas Romeris University

MTHFR geno mutacijos įprastai yra siejamos su padidėjusia persileidimų rizika, tačiau tai yra vienas iš lengviausiai koreguojamų nevaisingumo etiologijos veiksnių. Nepaisant to, iki tol, kol ši genetinė mutacija yra aptinkama ir jos neigiamas poveikis moters reprodukcinei sveikatai yra suvaldomas, įvairūs nevaisingumo kelionės iššūkiai neretai jau būna neigiamai paveikę moters emocinę sveikatą. Šis tyrimas siekė atskleisti su bendražmogiškais egzistenciniais klausimais susijusią, tyrimo dalyvių tapsmo mama patyrimo plotmę. Tyrimo metu buvo atlikti 10 pusiau struktūruotų giluminių interviu. Duomenų analizė buvo atlikta remiantis J. A. Smith Interpretacinės fenomenologinės analizės principais, taip pat buvo remtasi A. Holzhey-Kunz Daseinsanalitiniu požiūriu. Radiniai atskleidžia, jog tyrimo dalyvėms yra sunku integruoti nevaisingumo išgyvenimą į vientisą ir konstruktyvų savo motinystės patyrimą, jos yra linkusios vengti emocinio skausmo, kurį sukelia sunkumai susilaukti kūdikio ar genetiškai nulemti persileidimai. Tiek nėštumo, tiek ankstyvasis pogimdyvinis laikotarpis yra persmelktas tyrimo dalyvių baime vėl prarasti kūdikį ir noru „pataisyti“ savo kūną. Dėl ankstesnių prenatalinių netekčių tyrimo dalyvės nėštumo metu dažnai vengia užmegzti emocinį ryšį su kūdikiu. Tačiau jam gimus ryšio kūrimas išgyvenamas kaip ypatingas procesas. Tyrimo dalyvės patiria kūnišką ir vidinį savo bei kūdikio pasaulių persipynimą, lydimą nuolatinio nerimo ir stipraus apsaugos instinkto. Tai tyrimo dalyvių patyrime atsiskleidžia per polinkį pernelyg globoti kūdikį. Tiek nėštumo, tiek pogimdyviniu metu moterų dėmesys nukryps- ta nuo viešo jas supančio pasaulio link artimesnio šeimos, draugų ir kitų artimųjų rato. Moterys dažnai randa gilią motinystės prasmę siejant tai su ilgai lauktu kūdikio atėjimu. Galiausiai, tapsmo mama po genetiškai nulemtos nevaisingumo patirties metu išryškėja tyrimo dalyvių jautrumas konkretiems egzistenciniams klausimams, susijusiems su kūniškumo, laikiškumo, neapibrėžtumo, baigtinumo, susietumo, atsakomybės ir prasmės dimensijomis.

This dissertation examines the relationship between an early adolescent’s discrepancy from classroom victimization norms and the development of internalized and externalized problems later in the year. The research is based on the concept of the “healthy context paradox,” which suggests that bullying in classrooms with lower victimization norms has a stronger association with the well-being of students than in classrooms with higher victimization norms. Participants were 706 public primary and middle school students (ages 9 to 14 years) in the USA (80 girls, 85 boys) and Lithuania (259 girls, 282 boys). Peer nominations and self-reports of physical and relational victimization, along with measures of externalizing (conduct problems, delinquent behavior, physical aggression, and disruptiveness) and internalizing problems (emotional symptoms and loneliness), were collected twice during an academic year. Longitudinal Group Actor Partner Inter-dependence Model (G-APIM) analyses indicated that students who deviate more from physical victimization classroom norms experience greater increases in externalizing problems. Meanwhile, discrepancy from relational victimization classroom norms was associated with increased loneliness later in the year. The findings extend research on the “healthy context paradox” and have practical implications for bullying prevention programs, which should pay special attention to students who remain victims of bullying even in safe school environments.