Mykolo Romerio universiteto mokslo valdymo sistema (CRIS)





Mokslininko profilio nuoroda: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/21837
Rodoma1 - 4 iš 4
  • Item type:Publikacija,
    Gilberto Poriečio platoniškasis realizmas: prigimties definicijos
    [The Platonic Realism of Gilbert of Poitiers: The Definitions of Nature]
    research article[2009][S1][H001][10]
    Logos. , 2009, Nr. 61., p. 96-105

    Straipsnyje analizuojama Šartro mokyklos atstovo Gilberto Poriečio metafizinė koncepcija. Gilbertas, pasitelkęs dialektikos metodą ir gramatikos bei logikos mokslus, kūrė originalią lingvistinės analizės sistemą ir suteikė teologijai išskirtinį racionalios disciplinos statusą. Jo praplėsta viduramžių loginė lingvistika buvo paremta ekvivokacijos koncepcija. Ši koncepcija padėjo teologams naujai interpretuoti biblinius tekstus, išryškinti trijų dieviškų hipostazių savitumą ir dieviškosios savimonės vienumą bei atskleisti asmens transcendentinę vertę. Gilbertas, remdamasis Boetijumi ir atskyręs substanciją nuo subsistencijos, visoje kūrinijoje išskyrė du modusus: quod est (kas yra) ir quo est (kuo yra). Apibūdindamas prigimtį, Gilbertas išryškino jos ekvivokatyvumą, kuris susijęs su semantiniu daugiaprasmiškumu. Prigimties daugiaprasmiškumą Gilbertas eksplikavo ne kaip vientisą fenomeną, bet skaidė jį į struktūrinius komponentus, kurie savo specifiniais ypatumais atspindi jos tikrąją esmę.

      9Scopus© citavimai 1
  • Item type:Publikacija,
    Conscience in the moral education of the personality
    [Sąžinė asmenybės doriniame ugdyme]
    research article[2005][S4][S007][4]
    Pedagogika : mokslo darbai. Vilnius : Edukologija, 2005, [t.] 77., p. 30-33

    Sąžinė asmenybės ugdymo procese užima ženklią vietą. Jos formavimas siejamas su žmogaus intelektualine ir emocine sferomis. Sąžinė žmogaus prigimtyje pasireiškusi kaip dorovinis poreikis, tampa įpareigojančia, privaloma ir nelaisva, o protavimo akte priimti sprendimai - yra laisvos sąžinės išraiška, savita ir unikali asmenybės saviraiška. Dorinio ugdymo programa ir jos realizavimas siejamas su sąžinės fenomenu ir jos sklaida, jis remiasi etikos teorijos ir dorovinio ugdymo praktikos ryšiais. Reali sąžinės išraiška - žmogaus elgesys, kuris determinuojamas tam tikrų motyvų į kuriuos įsilieja ir pačios sąžinės elementai.

      9
  • Item type:Publikacija,
    Žmogus, kaip dvasinė ir kūniška substancija, Tomo Akviniečio antropologijoje
    [Man as a spiritual and material substance in Thomas Aquinas' anthropology]
    research article[2002][S5][H001][7]
    Logos. , 2002, 28., p. 110-116

    Parodėme, kad žmogus yra esaties hierarchijos jungiančioji materialaus ir dvasinio pasaulio grandis. Bet kadangi jis pats yra materialaus ir dvasinio prado vienovė, todėl ir jame turi būti vienijanti grandis. Akivaizdu, kad ji turėtų būti ten, kur idealusis pradas susiliečia su kūniškuoju. Grynas idealus žmogaus pradas yra intelektas. Tai aukščiausias ir svarbiausias žmogaus pradas, todėl, cituodamas Aristotelį, Tomas sako, kad žmogus yra intelektas arba, didžiąja dalimi intelektas'35. Parodėme, kad intelektas yra atsietas nuo kūno, nes neturi organo ir gali egzistuoti atskirai, ir kad jis yra žmogaus kūno forma ir pirmasis aktas, be to, kūnas yra jo individualizacijos pradas. Intelektas yra ir atskirtas nuo kūno, ir su juo susietas. Susietas ne tiesiogiai, o per žemesniąsias sielos dalis. Žemiau intelekto yra juslinė sielos dalis. Kiekviena juslė turi savo kūnišką organą. Jas visas vienija vaizduotė, kuri irgi turi savo organą - smegenis.

      12
  • Item type:Publikacija,
    Protas Tomo Akviniečio antropologijoje
    [Reason in the anthropology of Thomas Aquinas]
    research article[2000][S5][H001][6]
    Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2000, Nr. 23 (spalis - gruodis)., p. 101-106

    Thomas Aquinas inherited the definition of man as a rational animal from Aristotle, but elaborated the notion of rationality so that in a strict sense reason as discursive cognition is a unique human attribute distinguishing man not only from beasts, but also from angels and God. This is the conclusion the author of this article draws from an analysis of Aquinas'major and minor works. The necessity for such an analysis is caused by the fact that Aquinas uses the word reason in two ways: as a synonym of intellect, and as a strict term. In order to read Thomas' works correctly one has to know both senses, which can be explicated by the relationship between intellect and reason.This relationship is opposite to that which is presented in classical German philosophy, especially in Kant.

      5