Gilberto Poriečio platoniškasis realizmas: prigimties definicijos
| Author | Affiliation |
|---|---|
Klaipėdos universitetas |
| Date |
|---|
2009 |
Straipsnyje analizuojama Šartro mokyklos atstovo Gilberto Poriečio metafizinė koncepcija. Gilbertas, pasitelkęs dialektikos metodą ir gramatikos bei logikos mokslus, kūrė originalią lingvistinės analizės sistemą ir suteikė teologijai išskirtinį racionalios disciplinos statusą. Jo praplėsta viduramžių loginė lingvistika buvo paremta ekvivokacijos koncepcija. Ši koncepcija padėjo teologams naujai interpretuoti biblinius tekstus, išryškinti trijų dieviškų hipostazių savitumą ir dieviškosios savimonės vienumą bei atskleisti asmens transcendentinę vertę. Gilbertas, remdamasis Boetijumi ir atskyręs substanciją nuo subsistencijos, visoje kūrinijoje išskyrė du modusus: quod est (kas yra) ir quo est (kuo yra). Apibūdindamas prigimtį, Gilbertas išryškino jos ekvivokatyvumą, kuris susijęs su semantiniu daugiaprasmiškumu. Prigimties daugiaprasmiškumą Gilbertas eksplikavo ne kaip vientisą fenomeną, bet skaidė jį į struktūrinius komponentus, kurie savo specifiniais ypatumais atspindi jos tikrąją esmę.
The article analyzes the metaphysics of Gilbert of Poitiers, a representative of Shartre School, who created an original system of linguistic analysis by means of grammar and dialectics and provided the status of rational discipline for theology. Relaying on the concept of equivocation, he expanded the limits of medieval linguistics. The concept enabled theologians to interpret Biblical texts anew by showing the peculiarities of the divine hypostases, the unity of God’s self-awareness, and the transcendental value of person. Relaying on Boethius, Gilbert separated substance form subsistence and singled out two modes: quod est (what is) and quo est (kuo yra). While characterizing nature, Gilbert pointed up its equivocity which is connected with polysemy. He explicated this equivocity by dividing the concept into its structural components whose specific peculiarities reflected the real essence of their unity, i.e. of the concept itself.