Birštonas, Ramūnas

Disertacijoje „Perkančiųjų organizacijų civilinė atsakomybė ikisutartiniuose santykiuose“ autorius kompleksiškai tiria įvairius perkančiųjų organizacijų civilinės atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose reguliavimo bei jo taikymo aspektus derinant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų interesus. Autorius nagrinėja pirkimo vykdymo procedūrų ir jose priimtų sprendimų peržiūros procedūrų abipusį ryšio ir perkančiųjų organizacijų ikisutartinės atsakomybės identifikavimo ir santykio su kitomis tiekėjų teisių gynybos priemonėmis (reikalavimu panaikinti ar pakeisti neteisėtus sprendimus, įskaitant sprendimą sudaryti viešojo pirkimo sutartį, taip pat prašymu teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones) klausimus. Darbe išsamiai pristatomas Lietuvos ir ES reguliavimas bei jo vystymasis ir jo reikšmė jurisprudencijai, ypač Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje suformuotas savitas tiekėjų žalos atlyginimo modelis. Autorius tiria perkančiųjų organizacijų ikisutartinės atsakomybės sąlygas ir reikšmingas tiekėjų teisių gynybos prielaidas. Be to, darbe analizuojamas teismų aktyvumas užtikrinant ieškovų (tiekėjų) teisę į žalos atlyginimą ir iš šios veiklos išplaukiančios grėsmės. Tyrimo eigoje nustatomos teisinio reguliavimo ir jurisprudencijos problemos, siūlomi aktualūs jų sprendimo būdai.

Šiame darbe analizuojami keturi vienašalio nutraukimo modeliai. Prancūziškasis modelis, kai sutartį buvo galima nutraukti tik teismine tvarka, vokiškasis, kai leidžiama sutartį nutraukti tik suteikus papildomą paskutinę progą įvykdyti sutartį, angliškasis, kai sutartį leidžiama nutraukti iš karto, nesikreipiant į teismą, jeigu įvykdytas esminis sutarties pažeidimas, ir mišrusis modelis, kurį įtvirtina negriežtoji teisė. Nagrinėjamas vienašalio sutarties nutraukimo kaip savigynos būdo santykis su kitais savigynos ir gynybos būdais sutarčių teisėje. Akcentuojama sąžiningumo principo reikšmė vienašaliam sutarties nutraukimui. Analizuojama skirtingų bendrųjų sutarties nutraukimo būdų (papildomo termino sutarčiai įvykdyti ir esminio sutarties pažeidimo) sąveika. Nuodugniai atskleidžiami esminio sutarties pažeidimo kriterijai. Akcentuojama neigiamų sutarties pažeidimo padarinių reikšmė nutraukiant sutartį. Darbe įrodoma, kad griežto prievolės sąlygų laikymosi kriterijus turi būti taikomas kartu vertinant ir neigiamus sutarties pažeidimo padarinius nukentėjusiajai šaliai. Taip pat analizuojami nauji iššūkiai šiuolaikinei sutarčių teisei, tokie kaip ilgalaikių santykinių sutarčių ar mišrių tarpusavyje susijusių sutarčių vienašalis nutraukimas.

Šiame magistro baigiamajame darbe yra nagrinėjami viešojo intereso gynimo ypatumai bylose dėl nuosavybės teisinių santykių, vertinama viešojo intereso samprata Lietuvos ir užsienio teisės doktrinoje bei teismų praktikoje. Siekiant nustatyti, kaip teismai supranta ir kokiais kriterijais remdamiesi identifikuoja viešąjį interesą, darbe yra atliekama kritiška pastarųjų penkerių metų bylų analizė, keliami viešojo intereso praktinio taikymo probleminiai klausimai, aptariamos išryškėjusios ypatybės, vertinama, kaip teismai nustato viešojo intereso ir privačios nuosavybės savininkų interesų pusiausvyrą, su kokiomis problemomis susiduria ir kokias daro klaidas. Atlikta analizė atskleidė, kad Lietuvos teismų praktika, vertinant viešąjį interesą ir jo identifikavimo kriterijus, nėra vieninga, pastebėti prieštaravimai, nustatytos reikšmingos teismų daromos klaidos. Šios aplinkybės lemia, kad viešųjų ir privačiųjų interesų pusiausvyra gan dažnai nėra tinkamai nustatoma, pažeidžiami privačios nuosavybės savininkų interesai ir teisėti lūkesčiai.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama Lietuvos Respublikos galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų reikšmė, identifikuojami atskirų pagrindų, tokių kaip nuosavybės įgijimas susiformavus naujam objektui bei nuosavybės įgijimas į bešeimininkį daiktą reglamentavimo bei aiškinimo ypatumai nacionalinių teismų praktikoje ir teisės doktrinoje. Atlikto teisinio tyrimo išvados įrodo, jog doktrinoje pateikiamas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų klasifikavimas į pirminius turi praktinę reikšmę, nes pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų realizavimas sąlygoja teisinį tikrumą bei stabilumą, kai naujajam turto savininkui garantuojama neribota bei visavertės apimties nuosavybės teisė. Taip pat nustatyta, jog ne visi šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinti pirminiai nuosavybės teisių įgijimo pagrindai praktiškai funkcionuoja ir jų reglamentacija yra perteklinė: įrodyta, jog nuosavybės teisės įgijimas į laukines ir namines bites nėra tinkamai bei praktiškai naudingai reglamentuotas. Atliktas tyrimas patvirtino, jog aktualiuose Lietuvos Respublikos civiliniuose įstatymuose pateikiama atskirų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų reglamentacija nėra nuosekli ir sisteminga, tačiau tai nesudaro sąlygų nuosavybės teisinių santykių nestabilumui bei savininkų teisių apsaugos neužtikrinimui.